Tačiau darželį ar mokyklą lankančio vaiko kasdienybė kitokia. Lietuva susidūrė su kompleksine problema, kurios įkaitais tapo vaikai. Jautriausia, labiausiai pažeidžiama ir už savo teises dar negalinti kovoti visuomenės dalis yra nustumiama į užribį, kuriame vis dar galioja įsisenėjusios, dar sovietinį palikimą menančios taisyklės.
Praėjusį pusmetį iniciatyva „Vaikas Ne Šiukšlių Dėžė“ praskleidė užmaršties šydą, dengusį opią šalies problemą, apie kurią viešai kalbėti daugumai buvo nepatogu. Iki tol didžiuosiuose Lietuvos portaluose pasirodydavo vienas kitas ekspertine nuomone grįstas straipsnis apie ugdymo, globos ar gydymo įstaigose teikiamo maisto kokybę, tačiau jokių permainų, reikšmingų pakeitimų nebuvo imtasi daryti. Kiek atkakliau ir vis garsiau socialiniuose tinkluose ėmė reikštis tėvai, susirūpinę atžalų sveikata ir valgymo įpročiais. Vienas jų – žurnalistas Simonas Urbonas minėto projekto metu su savo komanda keliavo per valstybei bei savivaldybėms priklausančias ugdymo įstaigas ir ten ragavo, fotografavo, teikė naujausias žinias apie ateikiama maistą. Atvirai pasakius, rezultatai silpnesnių nervų skaitytojus gali ir šokiruoti.
Kiekvienas peržiūrėjęs projekto metu darytas nuotraukas pastebės, kad virėjos nesivargina virtuvėje improvizuoti ir jau bene 20 metų gamina pagal tuos pačius ir joms, ir mums jau gerai žinomus receptus. Jie dažniausiai skirti tik sotumo jausmui užtikrinti, neatrodo, kad būtu galvota apie sveikatai naudingas medžiagas, ką jau kalbėti apie estetinį patiekalo pateikimą.
2017 metais birželio mėnesį, kai sveikatai palankaus maisto technologė ir mitybos specialistė Raminta Bogušienė lankėsi įvairiose Lietuvos vietovėse įsikūrusias mokyklas, pastebėjo, kad teoriškai meniu suderintas, kalorijų skaičiai atitinka, bet praktiškai gaminant remiamasi daugiamete patirtimi bei įpročiais, tad maistinė ir energetinė patiekalo vertė retai kada sutampa su teorija.
Darželių valgiaraščiuose daržovių įtraukta apie 200 gramų per dieną (tai yra dvigubai mažiau nei rekomenduojama), ir dar kyla rimtas klausimas – ar vaikas jas suvalgo? Šioje situacijoje daržovės yra tik skaičius popieriuje, kuris svarbus tikrinimus atliekančios Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) prievaizdams. Jei degustacijos metu maistas pasirodė neblogas, o popieriai tvarkomi teisingai – didelių problemų, kaip ir nėra, pasakytų VMVT.
Tačiau problemų ištakos kaip tik ir prasideda dokumentų lygmenyje. Visos valstybei ar savivaldybėms priklausančios įstaigos bet kokias prekes, ar paslaugas turi įsigyti skelbdamos viešuosius pirkimus. Jie, kaip žinia, yra organizuojami renkantis mažiausią kainą pasiūliusį tiekėją.
Pavyzdžiai rodo, kad dėl to nukenčia produktų kokybė: viena sveiku maistu besirūpinanti įmonė dalyvavo konkurse renkantis tiekėją ugdymo įstaigai. Toji privati įstaiga parengė meniu už kuo mažesnę kainą, atsižvelgdama į produktų kokybę ir maistinę vertę, kai nenaudojami pieno milteliai ar augaliniai riebalai.
Nepaisant to, viešųjų pirkimų konkursą laimėjo stambi įmonė, kuri pateikė pasiūlymą už dar mažesnę kainą. Kaip jie sutaupė? Vietoje aukštos kokybės produktų, panaudoję pieno miltelius, augalinius riebalus ir kitus galimus pakaitalus. Ugdymo įstaiga sutaupė, dokumentai tvarkingi, biudžete pinigų pakanka, vaikai pavalgę. Tačiau ar tokią Lietuvą įsivaizduojame: nutukę paaugliai, nesibaigiančios sveikatos problemos, vis dažniau kylančios infekcinės ligos, dažnesni onkologiniai susirgimai? Šios problemos vis dažniau pabrėžiamos Europos Sąjungos dokumentuose, apie tai vis daugiau kalba autoritetingi vaikų gydytojai. Akivaizdu, kad viešųjų pirkimų įstatymas renkantis maisto tiekėją ugdymo įstaigoms netinka dėl spragų gausos. Valstybė taupo savo vaikų sveikatos sąskaita.
Taip pat labai svarbu, kad prie vaikų maitinimo ugdymo ir sveikatos priežiūros įstaigose prisidėtų patys tėvai. Jie – labiau nei bet kas kitas suinteresuoti savo vaikų sveikata. Jų įsitraukimas leistų atidžiau stebėti priimamus sprendimus bei juos kontroliuoti be aukščiausiųjų pareigūnų įsikišimo. Taip būtų išlaikomas vaikų maitinimo tolygumas namuose ir mokyklose, kuris pradėtų ilgą procesą skatinant sveikatai palankius mitybos įpročius.
Negalime delsti, nes pokyčiams įgyvendinti reikia laiko. Laiko ne tik priimti naujus teisės aktus, bet ir su jų nauda bei svarba supažindinti visuomenę. Nuo ko pradėti? Būtų galima keisti jau minėtą Viešųjų pirkimų įstatymą arba papildyti Vaikų maitinimo ugdymo, gydymo ir globos įstaigose įstatymą, kad pirmenybė ieškant tiekėjų būtų teikiama vietinių ekologinių ūkių tiekiamai produkcijai. Jau dabar Danijoje viešame maitinime ekomaistas sudaro 90 proc., Švedijoje – 80 proc., Vokietijoje – 60 proc.
Tuo tarpu Lietuva nuo kaimynės Estijos pagal dirbamos žemės, skirtos ekologiniam ūkininkavimui, dalį atsilieka net du kartus. Imdami pavyzdį iš ES šalių ne tik pagerintume vaikams teikiamo maisto kokybę, bet ir suteiktume galimybę nedideliems ūkiams tapti konkurencingais maisto tiekėjų-gigantų atžvilgiu. Šis problemos sprendimas būtų kompleksinis, mat natūrinių ūkių produkcija įgytų didesnę paklausą, augtų gamybos poreikiai, todėl reikėtų ir daugiau darbuotojų. Tokiu atveju augtų žmonių užimtumas, kristu nedarbo lygis.
Nebegalime ilgiau svarstyti ir dairytis. Tėvai jau suprato, kad jų vaidmuo formuojant vaiko valgymo įpročius ne namuose yra itin svarbus. Atėjo laikas tai suprasti ir valstybei. Kompleksinis bendruomenių švietimas ir priimti atitinkami teisės aktai gali nutiesti kelią į mažiau nuo cukraus ar druskos priklausomos, sveikesnės, savimi besirūpinančios tautos link.
Sveiki produktai, subalansuotas valgiaraštis, dėmesys detalėms ir kiekvieno maitinimu besirūpinančio asmens atsakomybės suvokimas sudarys sąlygas auklėti priklausomybėms atsparesnę visuomenę, tad ateityje jokių draudimų bei apribojimų gali ir nebeprireikti. Svarbu susitelkti ir jau dabar imtis iniciatyvos.
Modesta Petrauskaitė yra Lietuvos socialdemokratų partijos narė, Panevėžio rajono savivaldybės tarybos narė.
