Už vaikus taikomas PNPD Lietuvoje sparčiai kyla: 2003 metais įsigaliojus Gyventojų pajamų mokesčio įstatymui, PNPD už auginamus vaikus buvo tik 29 Lt (8,4 eur), tačiau jau 2012-2013 metais šis dydis kilo iki 100 Lt (200 Lt už antrą ir paskesnius vaikus), 2014 metais – iki 200 lt už visus vaikus, 2015 m. jis buvo 60 eurų, 2016 m. 120 eurų, o nuo 2017 m. – 200 eurų už kiekvieną vaiką.
Toks dirbančių ir auginančių vaikus asmenų skatinimo modelis yra pagrįstas ir sveikintinas. Pirma, nors Lietuvoje mokamos didelės išmokos vaikus auginantiems asmenims pirmaisiais dvejais vaiko metais, tačiau po vaiko antrojo gimtadienio parama stipriai sumažėja. Europos Sąjungos kontekste su šeima/vaikais susijusios piniginės išmokos vaikus iki 18 metų auginantiems asmenims Lietuvoje yra labai nedidelė – beveik 3 kartus mažesnė už ES vidurkį, įvertinus valstybių perkamosios galios skirtumus. Remiantis Eurostat duomenimis, 2014 metais Lietuvoje su šeima/vaikais susijusios piniginės išmokos sudarė 167,85 PGS (standartas, įvertinantis gyventojų perkamąją galią) per metus vienam gyventojui, kai ES vidurkis – 438,77 PGS.
Antra, paramos šeimai koncentravimas į dirbančius tėvus yra visuomenę įtraukiančios politikos dalis, skatina darbingų ir vaikus auginančių asmenų aktyvumą darbo rinkoje, mažina valstybės socialinio draudimo ir socialinės paramos išlaidas. Kitaip tariant, vietoje to, kad būtų remiamos mažas pajamas turinčios šeimos, teikiama parama skatina dirbti. Bet ir šiuo atžvilgiu atsiliekame nuo kitų Europos valstybių: remiantis PwC atliktu tyrimu1, dviejų dirbančių asmenų, auginančių du vaikus, valstybės teikiama parama Lietuvoje 2016 metais sudarė apie 2,4 proc. vidutinio darbo užmokesčio, tuo tarpu ES vidurkis būtų 4,8 proc. vidutinio darbo užmokesčio. Papildomo neapmokestinamo pajamų dydžio, arba, alternatyviai, neapmokestinamo apskaičiuotų mokesčių dydžio taikymas vaikus auginantiems tėvams, yra plačiai naudojamas Europos Sąjungos valstybėse.
Mokesčių lengvatos taikymas atskaitos vienetu laikant šeimą, o ne vaiko išlaikytoją, sukelia praktinių problemų.
Mokesčių lengvatos taikymas atskaitos vienetu laikant šeimą, o ne vaiko išlaikytoją, sukelia praktinių problemų. Gyventojų pajamų mokesčio 20 straipsnyje nurodyta, kad už kiekvieną vaiką taikomas PNPD dalinamas abiems tėvams, o tais atvejais – kai vaiką augina vienas iš tėvų, jam (jai) taikomas viskas PNPD. Remiantis Civiliniu kodeksu, abu vaiko tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Be to, abu tėvai, nepriklausomai nuo to, ar santuoka nutraukta, ar ne, gyvena kartu ar atskirai, bet kuriuo atveju privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Dar daugiau, tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus išlieka ir atskyrus vaikus nuo tėvų arba apribojus tėvų valdžią, išskyrus atvejus, kai vaikas įvaikinamas.
Valstybinė mokesčių inspekcija taiko praktiką, skaičiuodama PNPD tik tam tėvui (motinai), su kuriuo (kuria) po ištuokos nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, nepaisant to, kad pareiga išlaikyti vaikus tenka abiems tėvams, ir kitas tėvas tą puikiausiai gali įgyvendinti ir tais atvejais, kai vaiko gyvenamoji vieta nustatyta kitur. Net tais atvejais, kai vaikas gyvena vienodai tiek pas tėvą, tiek pas motiną, teismas gyvenamąją vietą turi fiksuoti su vienu jų. Automatiškai, teisę taikyti PNPD atimama iš kito tėvo. Tokia praktika yra abejotina.
Remiantis Civilinio kodekso nuostata, kad abu tėvai turi pareigą auklėti ir išlaikyti savo vaikus, PNPD turėtų būti skaičiuojamas abiems dirbantiems tėvams, nepaisant to, kad vienas tėvų gyvena skyrium. Tik tuo atveju, jei skyrium gyvenantis vienas iš tėvų nevykdo pareigos išlaikyti savo vaiką (vaikus), galimybė jam pasinaudoti PNPD turėtų būti nesuteikiama (pvz., pateikus VMI įrodymą, kad kitas tėvas nevykdo savo pareigos išlaikyti vaiką ar vaikus). Priešingu atveju, su vaiku negyvenantis tėvas ar motina a priori stigmatizuojama(s) kaip neišlaikanti(s) vaiko. Tokia tvarka, neleidžiant pasinaudoti priklausančia teise, tik demotyvuoja kartu negyvenantį tėvą (motiną) išlaikyti savo vaiką (vaikus) siunčiant žinutę: ne tu augini vaikus, tau lengvatos nepriklauso. Tai mažina motyvaciją palaikyti ryšius tarp vaikų ir atskirai gyvenančių tėvų.
Tai, kad vaiko gyvenamosios vietos nustatymas neturėtų būti siejamas su pareigomis vaikams, šių metų sausio menesį patvirtino ir Lietuvos Aukščiausiaisis Teismas.
Tai, kad vaiko gyvenamosios vietos nustatymas neturėtų būti siejamas su pareigomis vaikams, šių metų sausio menesį patvirtino ir Lietuvos Aukščiausiaisis Teismas: „pagal Lietuvos teisę teismo sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvų nereiškia, kad tam tėvui (motinai) priskiriama vienasmenė tėvų valdžia“.
Dar daugiau sumaišties šioje situacijoje sukelia Projektu siūloma situacija, kai PNPD diferencijuojamas pagal vaikų šeimoje gimimo tvarką (tiesa, tokia praktika nėra naujiena – analogišku principu grindžiamas PNPD skaičiavimas galiojo 2012-2013 metais (tada už pirmą vaiką buvo taikoma 100 Lt (28,96 Eur), už antrą ir paskesnius – 200 Lt (57,92 Eur)). Pavyzdžiui, neaišku, koks PNPD remiantis Projektu siūloma tvarka būtų taikomas porai, kuri turi du vaikus, bet taip pat augina vaikus iš ankstesnių santuokų.
Logiškas valdžios žingsnis didinant PNDP vaikus auginantiems tėvams būtų patikslinti PNPD paskirstymo tarp tėvų tvarką (keičiant kitą to paties straipsnio dalį), numatant, kad PNPD taikomas vienam iš tėvų tuo atveju, jei vaikas neturi kito tėvo ar kitas vaiko tėvas nevykdo savo pareigos išlaikyti vaiką. Tokia formuluotė, kuri PNPD skaičiavimo pagrindą pakeistų iš „tėvų“ į realius vaiko išlaikytojus, išspręstų tiek dabar kylančias praktines problemas, tiek būtų tinkama ir diferencijuojant PNPD pagal gimusių vaikų eiliškumą.
Eglė Kavoliūnaitė-Ragauskienė yra Vilniaus politikos analizės instituto analitikė.
