Iš tiesų, po šiuo žodžiu „reforma“ gali slėptis tiek daug, bet su dideliu apgailestavimu tenka pripažinti, kad Lietuvoje visada slepiasi niekingai mažai arba stipriai nelogiški dalykai. Reformos, reformos ir dar kartą reformos. Sveikatos apsaugos sistemos reforma, mokesčių reforma, viešojo sektoriaus reforma, švietimo sistemos reforma – metai iš metų vien tik reformos, bet kaip velkamės Europos Sąjungos uodegoje, taip velkamės.
Ar darome kažką ne taip? Tikrai taip! Tik kažkodėl politikos meistrai ir pameistriai nenori to pripažinti, arba, greičiausiai, yra patogu ir naudinga nepripažinti, o gal tai jau yra tapę savotišku politikų obsesiniu kompulsiniu sutrikimu, kai nuolatos kartoji nelogišką ir betikslį, rezultato neduodantį veiksmą, bet negali sustoti to daryti, nes tik tokiu būdu manai pateisinantis savo politinę egzistenciją ir įsivaizduoji užsitikrinąs šiltą ir patogią kėdę sekančiai ir dar sekančiai kadencijai.
Šiuo metu ypač daug ir garsiai kalbama apie valstybės tarnybos reformą. Pasakyti, kad ji nereikalinga būtų netikslu, bet...
Pirmiausia, reikėtų pakalbėti apie tai, kad įvairūs tyrimai ir praktika rodo, kad valstybės tarnyba kaip darbo, veiklos, profesinė sritis tampa vis mažiau populiari ir patraukli. Jeigu dar prieš dešimtmetį į vieną vietą valstybės tarnyboje pretenduodavo 10, o būdavo ir 20 žmonių, šiandien beliko 2-3, o kartais, paskelbus konkursą, neatsiranda nei vieno pretendento.
Kas pasikeitė per tą dešimtmetį ir kodėl valstybės tarnyba tampa vis mažiau viliojančiu žmogaus pasirinkimu? To priežasčių yra kelios, bet, pirmiausia, reikėtų kalbėti apie tai, kad egzistuoja didžiulė disproporcija tarp aukštų kvalifikacinių reikalavimų, lydimų sudėtingų atrankos procedūrų, ir siūlomo atlyginimo dydžio.
Jeigu dar prieš dešimtmetį į vieną vietą valstybės tarnyboje pretenduodavo 10, o būdavo ir 20 žmonių, šiandien beliko 2-3, o kartais, paskelbus konkursą, neatsiranda nei vieno pretendento.
Pavyzdžiui, jeigu norėtumėte pretenduoti į kurios nors vienos iš 14-os ministerijų vyriausiojo specialisto (A13 kategorijos) kėdę ir per mėnesį į rankas gauti 658 eurus, tai jūs turite atitikti šiuos reikalavimus: 1) be jokios abejonės, jūs turite turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą; 2) (neretai) gerai mokėti vieną iš užsienio kalbų (dažniausiai anglų k.) ir turėti tai patvirtinantį dokumentą, kitaip sakant, išlaikyti užsienio kalbos testą nustatytam lygiui; 3) turite išlaikyti vadinamąjį bendrųjų gebėjimų testą (dėl kurio tinkamumo nustatant būtinas valstybės tarnautojui įgyti kompetencijas sunku nesuabejoti nuo pat pradžių), susidedantį iš dviejų dalių – bendrųjų mąstymo gebėjimų patikrinimo (40 IQ tipo testo klausimų) ir bendrųjų kompetencijų patikrinimo (20 klausimų, skirtų patikrinti teisės aktų taikymo ir analizės gebėjimus); 4) galiausiai, jau konkrečioje institucijoje turite dalyvauti pokalbyje dėl konkrečios darbo pozicijos, kurio metu tikrinamos jūsų žinios apie konkrečią veiklos sferą, tą sferą administruojančius teisės aktus, gali būti prašoma jūsų atlikti praktinę užduotį, esate vertinamas kaip asmenybė; 5) be viso šito, neretai dar reikalaujama turėti ir analogiško darbo patirties.
Jeigu įveikėte visus etapus, galima jus pasveikinti, nes pagaliau dirbsite aukštos kvalifikacijos ir didelės atsakomybės reikalaujantį, visuomenėje demonizuojamą ir viešojoje erdvėje stereotipiškai neigiamai vertinamą darbą, už kurį gausite šalies vidurkio (Statistikos departamento duomenimis, 2017 m. III ketv. vidutinis mėnesinis neto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių pajamų) – 667,3 EUR; A13 kategorijos valstybės tarnautojo atlyginimas buvo 638 EUR „į rankas“) nesiekiantį atlygį.
Įdomu, kiek priežasčių galėtumėte sugalvoti, kodėl jaunas, aukštos kvalifikacijos specialistas, gerai mokantis užsienio kalbas, išmanantys IT, neretai stažavęsis užsienio šalių institucijose ar įmonėse ir įgijęs ten vertingos patirties, turėtų norėti įveikti griozdišką atrankos sistemą ir dirbti valstybės tarnyboje už sąlyginai nedidelį atlyginimą, su neaiškiomis karjeros perspektyvomis ir menkai išplėtota motyvavimo sistema. Aš galėčiau pasakyti vieną priežastį – tai darbas iš idėjos, vardan valstybės. Tačiau mes privalome būti realistai: jaunas žmogus planuoja ateitį, jis/ji nori įsigyti būstą, turėti vaikų – ir vienaip ar kitaip, visa tai atsiremia į finansus.
O dabar grįžkime prie reformų. Šiandien garsiai šnekama ir plačiai mojuojama valstybės tarnybos reformos vėliava. Dabartinė valdžia, pripažinusi, kad šiandien tampa vis sunkiau į valstybės tarnybą pritraukti kvalifikuotus specialistus, o galiojanti darbo užmokesčio sistema nemotyvuoja darbuotojų siekti gerų rezultatų, ėmėsi pertvarkų, kurios, deja, nepanašu, kad sugrąžins valstybės tarnybai prestižą ir pritrauks į ją jaunus kvalifikuotus specialistus.
Seimui pateiktame svarstyti Valstybės tarnybos įstatymo projekte numatoma fiksuotą pagal kategoriją pareiginę algą keisti kintama alga, įvedant „pareiginės algos koeficientų intervalą“, kai nustatomos tam tikros ribos „nuo ... iki“, kuriose valstybės tarnautojo atlyginimas gali kisti. Koks bus konkrečiai pareiginės algos koeficientas kiekvienu atskiru atveju nuspręs valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo. Atsisakius fiksuotos pareiginės algos ir suteikus dispozicijos laisvę vadovui vienašališkai nuspręsti dėl valstybės tarnautojo atlyginimo dydžio, neįdiegiant jokių papildomų saugiklių ir nenustatant aiškių kriterijų, sukuriamos sąlygos neskaidriai ir subjektyviai atlyginimų paskirstymo tvarkai.
Tai reiškia, kad visais atvejais, tiek priimant į darbą, tiek vertinant tarnybą, valstybės tarnautojas besąlygiškai priklausomas nuo galimai subjektyvių vadovų sprendimų.
Vis daugiau valdžios ir galios telkiama tiesioginio vadovo ir į pareigas priimančio asmens rankose: atsisakoma valstybės tarnautojo vertinimo vertinimo komisijoje ir tiesioginiam vadovui, įvertinus valstybės tarnautoją „labai gerai“, be buvusio arbitro – vertinimo komisijos sprendimo, į pareigas priimantis asmuo gali vienašališkai nuspręsti pakelti valstybės tarnautojui atlyginimą, arba tiesioginiam vadovui, valstybės tarnautoją įvertinus „nepatenkinamai“, – atleisti iš pareigų.
Tai reiškia, kad visais atvejais, tiek priimant į darbą, tiek vertinant tarnybą, valstybės tarnautojas besąlygiškai priklausomas nuo galimai subjektyvių vadovų sprendimų.
Ir nereikia čia apsimetinėti, kad tokiu būdu viešajame sektoriuje diegiami privataus sektoriaus elementai, kurie užtikrins didesnį viešojo sektoriaus efektyvumą ir į rezultatą orientuotą veikimą. Visi puikiai suprantame, kad verslo įmonės orientuotos į pelno darymą ir kad jose vadovas suinteresuotas į įmonę pritraukti ir visomis galimomis priemonėmis joje išlaikyti tuos darbuotojus, kurie atneša didžiausią pelno dalį. Ir akivaizdu, kad šie elementai negalioja valstybės tarnyboje, nes čia darbo rezultatai negali būti pamatuoti pelno dydžiu.
Tad garsiai išreklamuota reforma tik imituoja patrauklesnių sąlygų jaunam specialistui kūrimą – ji nei aiškiau apibrėžia dabar egzistuojančius neaiškius tarnybos vertinimo kriterijus, nei nustato aiškią atlyginimų skyrimo tvarką, nei sukuria efektyvų skatinimo priemonių mechanizmą.
Bet dar didesnį rūpestį keliantis dalykas šioje reformoje yra tai, kad ją planuojama įgyvendinti, taikant dvigubus standartus. Kitaip tariant, kartu su Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimu planuojamas ir Vidaus tarnybos statuto ir Diplomatinės tarnybos įstatymo keitimas, tačiau tam tikros nuostatos, kurios naikinamos Valstybės tarnybos įstatyme kaip nepasiteisinusios ir neefektyvios, paliekamos galioti Vidaus tarnybos statute ir Diplomatinės tarnybos įstatyme kaip tinkamos. Pavyzdžiui, valstybės tarnyboje, remiantis dabartiniu projektu, atsisakoma priedų ir priemokų sistemos (paliekant tik tam tikras išimtis), kadangi jų skyrimo tvarka yra vertinama kaip neaiški ir dažnai neskaidri, tačiau statutiniams valstybės tarnautojams (taip pat ir diplomatams) ši priedų ir priemokų sistema paliekama galioti.
Tokių dvigubų standartų galime rasti ir daugiau: statutinių valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinime dalyvauja ir vertinimo komisija (diplomatų – atestacijos komisija), nepaliekant tarnautojų visiškoje tiesioginio vadovo ir asmens priimančio į pareigas priklausomybėje; naikinant nustatytos pareigūno sąvokos neatitinkančią pareigūno (statutinio valstybės tarnautojo) pareigybę, pareigūnas gali būti perkeltas ne tik į laisvas naikinamai pareigybei lygiavertes ar žemesnes pareigūno pareigas, bet ir į esančias ar įsteigtas naujas karjeros valstybės tarnautojo pareigas be konkurso; tuo tarpu, naikinant naujos valstybės tarnybos sąvokos neatitinkančią valstybės tarnautojo pareigybę, asmeniui, ėjusiam šias pareigas, tokios garantijos nesuteikiamos (jam gali būti siūloma sudaryti darbo sutartį, jeigu steigiama darbuotojo pareigybė); skiriasi kai kurių analogiškų pareigybių algų koeficinetų intervalai, nustatytas kasmetinių atostogų dienų skaičius ir t. t. (Nevienodų sąlygų yra ir daugiau.)
Sunku suvokti, kodėl tie patys asmenys, tarnaujantys valstybei ir atliekantis vienodas funkcijas yra vertinami skirtingai ir jiems taikomi nevienodi „mato” kriterijai.
Panašu, kad ir vėl lipama ant to paties grėblio, kai reforma inicijuojama vardan pačios reformos idėjos, bet ne dėl turinio, ne dėl žmonių ir ne dėl valstybės.
Ar mes pakankamai gerai suvokiame, kad valstybės tarnautojai – tie žmonės, kurie didžia dalimi kuria Lietuvos valstybę, t.y. jie įgyvendina Vyriausybės programų nuostatas, Seimo priimtus įstatymus, koordinuoja ES lėšų įsisavinimą, rūpinasi mūsų saugumu ir gerove, iš esmės jie yra tie žmonės, kurie politikai suteikia pavidalą. Jeigu neturėsime stipraus ir efektyvaus biurokratinio aparato, tų sunkiai triūsiančių vidaus ir užsienio politiką įgyvendinančių bitelių, neturėsime valstybės.
Deja, šiandien mes turime iki skausmo pažįstamą situaciją – identifikuojame problemą, tačiau, panašu, kad jos numatomas sprendimas tik dar viena imitacija.
Monika Čiuldytė-Kačerginskienė yra Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) Komunikacijos skyriaus specialistė
