Nepaisant to, kad skaičius išties didelis, smurtas artimoje aplinkoje išlieka latentiškas, vis dar nemažai smurtą patyrusių asmenų nesikreipia pagalbos ir apie smurtą nepraneša jį reaguoti turinčioms institucijoms. 2020 m. asociacijos „Moterų informacijos centras“ užsakymu atliktas tyrimas atskleidė, jog 60 proc. asmenų, patyrusių smurtą artimoje aplinkoje, pagalbos nesikreipė (78 proc. vyrų ir 52 proc. moterų). Smurto artimoje aplinkoje problema itin išryškėjo karantino metu, kai daugelis mūsų buvome priversti dirbti namuose, taip praleisdami vis daugiau laiko su smurtautoju ir, deja, patirdami smurtą.
Įstatymas paminėjo dešimtmetį
Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas ką tik paminėjo dešimtmetį. Per tą laiką nuosekliai didėjo asmenų, besikreipiančių pagalbos, skaičius, taip pat vis daugiau asmenų gavo specializuotos pagalbos centrų teikiamą pagalbą. Įstatyme buvo pagaliau pripažinta, kad smurtas yra žmogaus teisių pažeidimas, taip pat buvo panaikintas privataus kaltinimo institutas, t. y. policija įgavo teisę pradėti ikiteisminius tyrimus be nukentėjusiojo pareiškimo.
Tačiau įstatymas, nors buvęs progresyvus prieš dešimt metų, šiandien nesuteikia pakankamai įrankių, leidžiančių kovoti su smurto pandemija Lietuvoje. Per mažai dėmesio skiriama prevencijai, trūksta tarpinstitucinio bendradarbiavimo, nuo smurto nukentėję arba galintys nukentėti asmenys nėra pakankamai apsaugomi nuo smurtinių išpuolių. Dėl šios priežasties Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pateikė naują Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo redakciją, kuri Seimo plenarinėje posėdžių salėje bus svarstoma jau rytoj.
Svarbūs siūlymai
Naujoji įstatymo redakcija atneštų reikalingų ir ilgai lauktų pokyčių. Pirmiausias ir bene svarbiausias – apsaugos nuo smurto orderis. Toks orderis būtų skiriamas, kai nėra pakankamai duomenų pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau yra pagrįstų įtarimų, kad smurtas artimoje aplinkoje vyksta. Asmuo, prieš kurį būtų išduodamas orderis, negalėtų artintis bei kontaktuoti su galimai nukentėjusiu asmeniu. Tokiu būdu, kaip teigia pagalbą teikiančios organizacijos, smurtautojas būtų patrauktas, o nukentėjusiajai atsirastų erdvės kvėpuoti, gauti pagalbą bei ieškoti būdų, kaip nutraukti smurtinius santykius. Teisėsaugos institucijoms tai padėtų surinkti patikimesnius aukų parodymus, kurie nebūtų veikiami smurtautojo grasinimų ar manipuliacijų.
Siūlydama įstatymo pataisas, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija numatė ypač trumpą orderio galiojimo laiką – 48 valandas. Vis dėlto Seimo komitetuose įvairių institucijų bei nevyriausybinių organizacijų atstovai rado kompromisą – rytoj svarstomame įstatymo projekte orderio trukmė numatyta 15 dienų, suteikiant galimybę asmeniui, prieš kurį išduotas orderis, jį apskųsti. Toks laiko terminas būtų adekvatesnis tiek teisėsaugai, tiek pagalbą teikiančioms organizacijoms ir leistų dirbti ne „ant popieriaus“.
Asmuo, prieš kurį būtų išduodamas orderis, negalėtų artintis bei kontaktuoti su galimai nukentėjusiu asmeniu.
Pataisos taip pat numato daugiau dėmesio skirti ir švietimui, kad kovotume ne tik su pasekmėmis (epidemiją pasiekusiu smurtu), tačiau šviestume jaunąją kartą apie nesmurtinius konfliktų sprendimo būdus bei lyčių lygybę apskritai.
Pagaliau pripažinsime smurtą lyties pagrindu?
Nors ir netobula, tačiau Seimui svarstyti teikiama įstatymo redakcija teikia nemažai vilties. Prieš pora metų, pradėjus diskusijas apie galimą įstatymo keitimą, būta daugiau ambicijos: svarstyta išplėsti įstatymo taikymą ir jį taikyti ne tik artimoje aplinkoje. Taip pat keisti įstatymo pavadinimą į tokį, kuris pripažintų smurto prieš moteris egzistavimą jau savo pavadinimu.
Vis dėlto, nepaisant nusivylimų, toks įstatymo variantas, kuris rytoj atsidurs Seimo plenarinėje salėje, gali būti laikomas žingsniu į priekį tiek dėl orderio atsiradimo bei jo trukmės, tiek dėl įstatyme atsirandančios smurto lyties pagrindu sąvokos.
Kaip nurodo Stambulo konvencija, smurtas lyties pagrindu – tai toks smurtas, kurį moterys patiria dėl savo lyties (pavyzdžiui, priverstiniai abortai) arba toks smurtas, kurį moterys patiria neproporcingai dažnai (pavyzdžiui, smurtas artimoje aplinkoje).
Siūloma smurto artimoje aplinkoje įstatymo redakcija numato, kad toks smurtas yra ne tik neproporcingai dažnai patiriamas moterų, tačiau jį įvardija ir kaip moterų diskriminacijos formą.
Nors statistika Lietuvoje akivaizdžiai rodo aiškią disproporciją tarp vyrų ir moterų, kenčiančių nuo smurto artimoje aplinkoje, teisės aktuose tai iki šiol tai niekaip neatsispidėjo. Toks pokytis – ne vien sąvokos klausimas, tai ir paradigminis pokytis, kuris leistų keisti požiūrį bei reakciją į smurtą prieš moteris artimoje aplinkoje.
Atvirai įsivardiję, kad egzistuojančias disproporcijas lemia lyčių nelygybė bei Žemaitės laikus siekiantis mąstymas, jog moterį galima „auklėti“ kumščiu, efektyviau kovotume tiek su smurto priežastimis, tiek su pasekmėmis.
Tai būtų proveržis.