Tai maždaug tokį procesą ir stebime šiomis dienomis Seime.
Vyraujantis totalus chaosas, sunkiai leidžiantis rasti tinkamus žodžius apibendrinimams.
Kerštu dėl praeities nuoskaudų paremta Karbauskio kova prieš Seimo Pirmininką, taip užtemdė valdančiųjų protus ir širdis, kad išeities iš šios situacijos beveik nematyti.
O kad tiek savo pajėgumų p. Karbauskis, p. Širinskienė ir kiti jiems prijaučiantys skirtų priiminėti politiniams sprendimams, kurie padėtų gerinti Lietuvos žmonių gyvenimą. O kad bent mažą dalelę laiko skirtų kruopščiam ir atsakingam kitų metų biudžeto parengimui ir pagaliau suprastų, kad Lietuva yra UŽ Seimo ribų, o ne jose. Neužteks gi tik pasikelti sau algų bei pasididinti Seimui, Vyriausybei ir Prezidentūrai skiriamus asignavimus.
Ar kas nors išvis supranta, kas vyksta su biudžetu?
Šiuo metu aistringai diskutuojame dėl svarbiausio metų finansinio dokumento – biudžeto priėmimo, kuris lems tai kaip gyvens Lietuvos medikai, mokytojai, socialiniai, kultūros darbuotojai, kokias garantijas turės šeimos, pensininkai, neįgalieji, vieniši, socialiai pažeidžiamiausi žmonės. Ar susitarta dėl veiksmų plano kaip iš tikrųjų, tvariai sumažinti socialinę atskirtį ir labiau įgalinti viduriniąją klasę? Ar laikomasi susitarimų, kuriuos, prieš priimant praėjusių metų biudžetą, pasitvirtino Vyriausybė, darbdaviai ir profesinės sąjungos? Ar šiandien Vyriausybė ir daugumos atstovai Seime apskritai susitaria? Iš to ką stebėjome biudžeto pateikimo metu, peršasi atsakymas kad ne, deja, bet nesusitarta.
Valdantieji ne tik neįstengia pasirūpinti labiausiai nuskriaustais, bet ir nesugeba tinkamai paskirstyti išteklių, kurie galėtų realiai sumažinti socialinę atskirtį.
O kur dar kitos biudžeto kontekste siūlymus teikiančios šalys – Prezidentūra ir pavieniai Seimo nariai?
Apie pačius mokestinius projektus daug nesiplėtosiu – atsitiktiniais pritempimais keliant pavienių mokesčių tarifus lopyti biudžeto poreikius yra tiesiog atsainu ir trumparegiška. Pasikartosiu tik, kad turime siekti tvarių susitarimų, kurie užtikrintų kokybišką viešųjų finansų valdymą.
Jokiais racionaliais argumentais neparemtas mokestis bankams arba p. Tomilino pasiūlytas stambaus masto prekybos mokestis, kurį vienas literatūros klasikas jau pavadino pilnaties mokesčiu – reiškiantys tai, kad brangs viskas ne mistiniam stambiam verslininkui, o kiekvienam Lietuvos piliečiui perkančiam ir besinaudojančiam paslaugomis.
Bet kam Seimo rūmuose rūpi detalės?
Lėšų naudojimas – neefektyvus
Eikim toliau.
Ciniškai kaupiamas PSDF rezervas, tam kad finansų ministrui užtikrintų finansinių rodiklių pakenčiamumą, tačiau būtent sveikatos sektoriuje neleidžiantis pinigų investuoti į medikų atlyginimus, ligonių gydymą, galų gale vienos konkrečios problemos, tokios, kaip pavyzdžiui, pensininkų dantų protezavimas sprendimui. Galų gale matosi, kad medikų bendruomenei reikalingos ir kitos paslaugos, užtikrinančios psichologinę pagalbą bei darbo sąlygų užtikrinimą.
Galima nesustoti vardinti.
Taip pat dar norėčiau priminti kontekstą kuriame Lietuva yra atsidūrusi šiuo metu.
Pagal 2018 m. duomenis net 22.9 proc., t. y. 645 tūkstančiai Lietuvos gyventojų yra žemiau skurdo ribos. Situacijos lygį dar geriau iliustruoja tai, kad pagal skurdo rizikos lygį Europoje (2017 m. duomenys, kurie nepakitę) esame treti nuo galo, dar prastesnė situacija tik Bulgarijoje ir Rumunijoje. Socialinė parama – vienas iš įrankių galintis padėti užtikrinant teikiamas paslaugas, taip gerinant gyventojų kokybės lygį – neefektyvi ir nepasiekia visų, kuriems yra reikalinga bei neskatina ištrūkti iš skurdo spąstų. Pagal Valstybės audito atliktą tyrimą, teikiama socialinė parama užtikrina minimalių poreikių krepšelio dydžio paslaugas (240 eur.) tik 14,5 proc. gavėjų. Tačiau, jei žiūrėtume į vienišus asmenis gaunančius socialinę paramą – tik 3 proc. jų buvo užtikrintas paslaugų dydis siekiantis 240 eurų.
Valdantieji ne tik neįstengia pasirūpinti labiausiai nuskriaustais, bet ir nesugeba tinkamai paskirstyti išteklių, kurie galėtų realiai sumažinti socialinę atskirtį. Neefektyviai nustatydama išmokų dydžius, Vyriausybė negeba matyti didžiausių socialinio audinio žaizdų, kurias reikia tuoj pat gydyti. Kaip savo ataskaitoje pabrėžė Valstybės kontrolė, viešųjų finansų sektoriuje Lietuvai dar tikrai yra kur pasitempti – didinant efektyvumą jame, netgi su mažesnėmis pinigų sumomis būtų galima pasiekti kur kas geresnį rezultatą ir sumažinti socialinę atskirtį. Visgi atrodo, jog valdantiesiems tai nė motais – panašu, kad prieš artėjančius Seimo rinkimus jiems svarbiau vykdyti grynai politiniais motyvais paremtus koalicinius įsipareigojimus, nei bandyti pertvarkyti socialinės rūpybos sistemą taip, kad ji galėtų kokybiškai atlikti socialinio lifto funkciją.
Iš esmės tai reiškia, kad kovos su skurdu ir socialine atskirtimi priemonės nėra efektyvios.
Ar kažkas dar gali pasikeisti?
Šiandien Lietuvoje didžiulis žmonių kiekis paliekamas užribyje, lieka nepastebėtas, neišgirstas ir juo labiau jiems nepadedama išsiveržti iš užburto skurdo rato per paslaugas ir įgalinimą.
Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad arčiausiai tokių žmonių yra dviejų profesijų atstovai: mokytojai ir socialiniai darbuotojai.
Ką tokiems žmonėms, galintiems ištraukti bent dalį visuomenės iš socialinės atskirties, žada kitų metų biudžetas? Mano akimis žiūrint, jiems, kaip ir didžiajai daliai Lietuvos viduriniosios klasės gyventojų, nežada geresnio gyvenimo, geresnių darbo sąlygų, neskatina ir nemotyvuoja. Prasidėję ir besitęsiantys streikai, piketai ir akcijos, kuriomis šių profesijų atstovai bando atkreipti į save dėmesį, panašu nepasiekia valdančiųjų akiračio. Visgi ne taip lengva iki jų prisibrauti, kai darbotvarkės zenite matosi vien tik tolimesnės tarpasmeninės kovos ir biudžeto paklodės tampymas iš vienmandatės į vienmandatę.
Tenka konstatuoti – šita valdžia, įsisukusi į asmeninių kovų ir partinių interesų tenkinimo sūkurį, nuvylė Lietuvos žmones. Iki kadencijos pabaigos liko beveik metai, todėl tikėtina, kad esminių reformų, galinčių prisidėti prie palankesnių sąlygų gyventojams kūrimo, jau nebematysime. Politinėje darbotvarkėje beliks pavieniai pataisymai, skirti pasireklamuoti rinkėjams ir bent minimaliai sustiprinti savo pozicijas prieš kitų metų spalį vyksiančias kovas dėl vietų Seime.
Turiu vilties, kad situacija dar pasikeis. Opozicija pasiruošusi padėti ir susidariusią padėtį iš esmės keisti.
Monika Navickienė yra Seimo TS-LKD frakcijos narė.
