„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Morgana Danielė: Priklausomybė – liga, gydoma kalėjimu?

Atėjau dirbti į Seimą, kad siekčiau įgyvendinti mokslo įrodymais grįstą ir žmogaus teises gerbiančią politiką. Kartu su koalicijos partneriais užregistruotas dekriminalizacijos projektas iššaukė didelę diskusiją visuomenėje ir Seime – ar panaikinus baudžiamąją atsakomybę už psichoaktyviųjų medžiagų disponavimą nedideliais kiekiais Lietuva taps „narkotine“ valstybe?
Morgana Danielė
Morgana Danielė / VRK nuotr.

Atsakymas vienareikšmiškas – ne. Narkotikų vartojimo problema Lietuvoje neatsirado vakar ar prieš metus. Todėl dekriminalizacijos projektas yra sistemiškas ir nuoseklus žingsnis racionalesnės ir humaniškesnės narkotikų politikos link. Buvusioji Vyriausybė teikė ir buvęs Seimas jau patvirtino Valstybinę narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės ir prevencijos 2018–2028 m. programą, kurioje jau yra numatyta dekriminalizacija.

Naujienų portaluose pasirodantys straipsniai apie piliečių žudymą ir narkotikus, kurie po dekriminalizacijos ateis į Jūsų šeimą, tėra moralinės panikos apraiška. Šis reiškinys nėra naujas – moralinė panika kyla tuomet, kai paliečiama visuomenei jautri tema arba dėl įvykių, kurie prieštarauja priimtinoms normoms ar tradicinei ideologijai.

Psichiką veikiančių medžiagų dekriminalizavimas, tebūnie tai maži kiekiai, neturint tikslo platinti – tam labai tinkama tema. Joje rasime ir pažeidžiamus, norinčius eksperimentuoti jaunuolius, ir asmenis, sergančius priklausomybės ligomis, ir žmones, galimai nukentėjusius nuo nusikaltimų, kuriuos padarė priklausomi asmenys.

Moralinė panika kyla tuomet, kai paliečiama visuomenei jautri tema arba dėl įvykių, kurie prieštarauja priimtinoms normoms ar tradicinei ideologijai.

Minimam straipsniui būdingi tokie moralinės panikos elementai kaip: priešiškumas, kaltinimai, perdėta reakcija, problemos (grėsmės) išdidinimas. Tokiais būdais apeliuojant į visuomenę, galima išprovokuoti reakciją, reikalaujančią griežtumo, kontrolės, grįžimo prie tradicinių vertybių. Norėčiau pažymėti, jog moralinė panika kyla ir nuslūgsta staiga, o valstybės valdymas nėra ta sritis, kurioje reikėtų vadovautis emocijų pliūpsniais. Tai milžiniško nuoseklumo ir mokslo pažangos sekimo reikalaujantis darbas, tam kad visi mes jaustumėmės gerai savo valstybėje. Kad išmoktume padėti, o ne smerkti ir bausti.

Leiskite sugrįžti į laikotarpį prieš 2017 m. sausio 1 d., kai už disponavimą nedideliu kiekiu narkotinių ir psichotropinių medžiagų buvo taikoma administracinė arba baudžiamoji atsakomybė.

Spręsdamas bylą dėl tokios nusikalstamos veikos, teismas galėjo savo nuožiūra įvertinti ir nuspręsti, kokia poveikio priemonė yra tinkamesnė ir veiksmingesnė konkrečiu atveju. Ar visus tuos metus iki 2017 m. buvome „narkotinė“ valstybė? 2017 m. sausio 1 d. įsiteisėjusi kriminalizacija tapo įrankiu, panaikinusiu dviprasmiškumus tarp dviejų įstatymų ir palengvinačiu teismų darbą. Deja, šis įrankis pritaikytas neįvertinus būsimos ekonominės ir socialinės žalos bei jo poveikio visuomenės sveikatai.

Ar visus tuos metus iki 2017 m. buvome „narkotinė“ valstybė?

Praėjus beveik trejiems metams jau galime vertinti kriminalizacijos „pasiekimus“: dukart išaugintas su narkotikais susijusių bylų skaičius (nuo 700 iki 1600), žmonės teisiami už nuodėgulius peleninėje, daugybė jaunų žmonių yra persekiojami, jiems siuvamos nusikaltėlių etiketės, skiriamos tūkstantinės baudos.

Tuo pat metu priklausomybe sergantys asmenys sukasi įkalinimo ir ligos rate – teisiami, įkalinami už mažus kiekius, negaunantys gydymo, paleidžiami ir vėl sulaikomi su mažais kiekiais. Taip ratas gali suktis 30 ir daugiau metų, o mes už visus tuos teismus, įkalinimus ir negydymus mokame savo pinigais.

Atlyginimai policininkams, prokurorams, teisėjams, areštinių darbuotojams, apsvaigimo ekspertizių darbuotojams ir visai likusiai griozdiškai sistemai, kurių laiko ir energijos reikia nuteisti jaunuolį už 0,006 g kanapės THC. Nereikia ir sakyti, kad šios laiko ir lėšų sąnaudos galėtų būti skirtos sunkių nusikaltimų išaiškinimui ir prevencijai.

Taip ratas gali suktis 30 ir daugiau metų, o mes už visus tuos teismus, įkalinimus ir negydymus mokame savo pinigais.

Šiuo metu BK 259 str. už disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti yra numatyta ir laisvės atėmimo bausmė. Šioje vietoje noriu priminti, jog pagal įkalintų asmenų skaičių esame pirmaujantys visoje Europos Sąjungoje.

Įkalinimo įstaigos Lietuvoje yra perkrautos (primenu, jog laisvės atėmimo bausmę atliekantys asmenys bei šių įstaigų darbuotojai taip pat yra išlaikomi mokesčių mokėtojų), o sąlygos jose – žeminančios ten esančių žmonių orumą – taip teigia ir Europos Komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą, kuris 2018 m. lankėsi ir Lietuvos įkalinimo įstaigose, savo ataskaitoje.

Ar „baudžiaką už kasiaką“ gavęs jaunuolis tokioje įstaigose pasitaisys? Ar nepadarysime negrįžtamos žalos šio jaunuolio psichikos sveikatai, nusiuntę jį į kalėjimo subkultūrą? Ar baudžiamoji atsakomybė nedidelį kiekį medžiagos turėjusiam, paeksperimentuoti norėjusiam jaunuoliui nesugriaus ateities, karjeros planų?

Toks bauginimas ir bausmių griežtinimas nėra pagrįsti nei mokslu, nei tarptautinėmis rekomendacijomis ir yra TIK PARODOMIEJI veiksmai, neduodantys JOKIŲ rezultatų. Tai buvo būdinga praėjusio, XX a. narkotikų politikai ir dabar jau yra tik istorija.

Ar „baudžiaką už kasiaką“ gavęs jaunuolis tokioje įstaigose pasitaisys?

Tą puikiai iliustruoja 2017 m. Jungtinių Tautų išleistas pirmasis bendras pareiškimas, raginantis šalis peržiūrėti ir panaikinti baudžiamuosius įstatymus, kurie kriminalizuoja narkotinių medžiagų vartojimą ar turėjimą be tikslo platinti.

Narkotikų vartojimas turi tapti sveikatos apsaugos, o ne teismų sistemos klausimu.

Neproporcingos bausmės ir įkalinimas neatgraso nuo psichiką veikiančių medžiagų vartojimo, sukuria kliūtis kreiptis dėl pagalbos ir gydymo, didina pavojingų infekcijų plitimo riziką, sudaro sąlygas rastis labai pavojingoms naujoms psichoaktyviosioms medžiagoms, ir, aišku, gilina priklausomybės liga sergančių asmenų sveikatos ir socialines problemas.

Narkotikų vartojimas turi tapti sveikatos apsaugos, o ne teismų sistemos klausimu, tam nereikia net papildomų pinigų – užtektų perskirstyti teisėtvarkos sistemos šiandien švaistomus finansus ir nukreipti juos tinkama linkme.

Jokia narkotinė medžiaga nėra tokia kenksminga valstybei ir jos žmonėms, kaip neracionali ir emocijomis grįsta politika.

Morgana Danielė yra Laisvės frakcijos Seime narė, Priklausomybių prevencijos komisijos pirmininkė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs