Taigi, mieli komentatoriai, kad ir kokie šmaikštūs sau atrodote, sutarčių šablonais internetuose nepademonstravote nieko naujo, netgi parodėte savo atsilikimą nuo technologijų. O išsidiskutavusios tiek Švedija, tiek ir dar daugiau nei dešimt kitų Europos valstybių, tarp jų ir Ukraina, sutikimu grįstus įstatymus priėmė.
„Reikės notarinės sutarties“, „Prasidės šantažai“, „Bus panaikinta nekaltumo prezumpcija“ – toks yra komentarų dėl sutikimo lytiniams santykiams TOP 3. Viena vertus, šis „topas“ atskleidžia skaudžias mūsų visuomenės žaizdas – vis dar rūpinamės smurtautoju, o ne auka, ir vis dar esame pakantūs smurtui. Kita vertus, jis atspindi ir labai žmogišką reiškinį – permainų baimę. Gera žinia ta, kad baimes galima įveikti.
Baimė nr. 1: „Lytiniams santykiams reikės notaro patvirtinimo“
Pačiame Baudžiamojo kodekso 151 straipsnio įstatymo pakeitimo projekte įvardijama, kad sutikimas turi būti aiškiai išreikštas ir laisvanoriškas, ir nei žodžio apie notarą! „Aiškiai išreikštas“ reiškia, kad sutikimas duodamas žodžiu arba išoriškai pastebimu nedviprasmišku, konkrečiai situacijai ir kontekstui akivaizdžiu veiksmu. „Laisvanoriškas“ nurodo, kad lytiniuose santykiuose dalyvaujama laisva valia, neverčiant.
Sutikimas nėra laisvanoriškas, jeigu jis išgautas grasinant ar kitaip smurtaujant, naudojantis kito žmogaus silpnesne padėtimi (pvz. dėstytojas ir studentas, darbdavys ir darbuotojas, prižiūrėtojas ir nuteistasis ir kt.), apgaule ar netikėtumu, jei sutikimą už žmogų duoda kitas asmuo. Sąrašas nėra baigtinis – kiekvienu konkrečiu atveju dėl sutikimo buvimo ir jo laisvanoriškumo sprendžia teismas, nagrinėdamas visus parodymus ir įvykio aplinkybes.
„Laisvanoriškas“ nurodo, kad lytiniuose santykiuose dalyvaujama laisva valia, neverčiant.
Taip yra visose šalyse ir jokio dviračio mes neišrandame. Patarimas: jeigu kyla abejonių, ar kartais nesuinterpretavote kito žmogaus veiksmų ar žodžių klaidingai, visada galite tiesiog pasiklausti.
Baimė nr. 2: „Prasidės šantažai“
Atrodo, vos tik įrašysime sutikimo sąvoką į įstatymą, prasidės melagingi pranešimai apie panaudotą seksualinę prievartą, grius šeimos, moterys ir žmonos tiesiog bėgte bėgs į policiją pildyti išgalvotų pareiškimų. Tačiau iš tikrųjų šiuo atžvilgiu niekas nepasikeis, nes melagingi pranešimai galimi ir dabar – privertimo santykiauti straipsnis Baudžiamajame kodekse yra jau seniai, kreiptis ir meluoti, kad buvo grasinta ar taikyta psichologinė ar kitokia fizinių įrodymų nepaliekanti prievarta, ir dabar niekas netrukdė.
Už tokius melagingus pranešimus ir parodymus jau seniai įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė, o tyrėjai, vykdydami ikiteisminį tyrimą, tikrina visas galimas versijas, tarp jų – ir melagingo pranešimo
Kad būtų dar ramiau – tyrimai rodo, jog iš visų registruojamų pranešimų melagingų dalis siekia 2–5 proc., tai yra ne daugiau nei, pavyzdžiui, melagingų pranešimų apie vagystes. Šalyse, kurios jau perėjo prie sutikimu grįsto modelio savo teisės aktuose (o tokių, kaip ir minėjau, jau pusė Europos, įskaitant Ukrainą) jokie masiniai šantažai ir nekaltų vyrų teismai neprasidėjo.
Baimė nr. 3: „Bus panaikinta nekaltumo prezumpcija“
Įtraukus sutikimo sąvoką į Baudžiamąjį kodeksą, nekaltumo prezumpcija iš baudžiamojo proceso niekur nedings. Asmuo ir toliau bus laikomas nekaltu, kol jo kaltė nebus įrodyta, o įrodinėjimo pareiga nebus perkelta kaltinamajam. Keisis tik aspektas, kurį reikia įrodyti – ne ar auka pakankamai aiškiai priešinosi vertimui santykiauti, o ar buvo jos aiškiai išreikštas ir laisvanoriškas sutikimas lytiškai santykiauti.
Taigi tai, kad vertimas santykiauti yra rimtas nusikaltimas, ir kad už jį baudžiama pagal Baudžiamąjį kodeksą, Lietuvoje susitarta ir teisiškai įtvirtinta jau seniai. Kad vertimą santykiauti kiekvienu atveju nagrinėja teismas – taip pat. Šiame straipsnyje iki šiandien buvo sudėtas kai kuris fizinių žymių nepaliekantis smurtas (psichinė prievarta, grasinimas), todėl visada reikėjo tirti ir aiškintis kiekvieno tokio atvejo aplinkybes, prieštaringų parodymų tikimybė visada buvo didelė („jis man grasino“ prieš „niekam aš negrasinau“), o kaltė ne visais atvejais įrodoma. Tai kam tada reikia papildymo apie sutikimo būtinybę, ką toks jo papildymas pakeis?
Pirmiausia, jis taps aiškus aukoms – viskas, kas atliekama be jūsų laisvanoriško sutikimo, yra vertimas santykiauti ir tai yra smurtas. Ir tai viskas, ką jums reikia žinoti. Šiandien dėl vertimo santykiauti apskritai nesikreipiama: 2020 m. tokių atvejų neužregistruota, 2019 m. registruoti 6, 2018 m. – 2, 2017 m. – 5 atvejai, absoliuti dauguma – nepilnamečių vertimo santykiauti bylos.
Taip yra ne tik todėl, kad seksualiniai nusikaltimai vis dar yra tabu, tačiau ir todėl, kad pagal dabartinę vertimo santykiauti formuluotę, būtent auka turi įsivardinti, kokios nefizinės formos smurtas ar kita manipuliacija prieš ją buvo taikyta, nustoti jaustis kalta, kad nuo jo neapsigynė, t. y. nukentėjusioji turi įveikti „pati kalta“ požiūrį savyje ir visuomenėje, ir pasiryžti eiti teismų kelius pasinaudojimui jos kūnu įrodyti.
Situaciją dar labiau apsunkina tai, kad daugeliu seksualinio nusikaltimo atvejų aukos pažįsta smurtautoją ir yra linkusios dalį atsakomybės prisiimti sau („turėjau nesileisti spaudžiama ir gąsdinama“, „turėjau nepasiduoti tokioms manipuliacijoms“ ir pan.), o iš aplinkinių pusės patiria dar griežtesnį vertinimą („tai tu pati leidiesi, kad tave terorizuotų“, „kas kaltas, kad neužsidirbai savo būstui, dabar kentėk, kad neturi su vaikais kur išeiti“ ir pan.).
Kitaip tariant, įstatymas šiandien yra prievartautojo pusėje, kuriam nėra jokios atsakomybės „efektyviai ir aiškiai įsitikinti, kad kitas asmuo sutinka su juo santykiauti ir tą daro savo laisva valia“, o ne aukos pusėje, nes iš jos reikalaujama „efektyviai ir aiškiai nuo šio smurto apsiginti“.
Antra, dažnas atvejis šiandien yra ir tai, kad teisėsaugos pareigūnai atkalbinėja net besikreipiančias moteris, nes ir patys vis dar laiko šią smurto formą ne Baudžiamojo kodekso objektu, o „dviejų žmonių“ ar „šeimos reikalu“. Visai taip, kaip vaikų ar partnerės mušimas dar prieš dešimtmetį buvo „ne valstybės reikalas“.
Toks seksualinio smurto nesupratimas sudaro sąlygas nebaudžiamumui – smurtautojas nesijaus atsakingas už savo veiksmus, kol atsakomybė už kito asmens apsisprendimo laisvės ir kūno autonomijos pažeidimą nebus aiškiai įrašyta įstatyme, ir taip įtvirtinta teisėtvarkos pareigūnų sąmonėse – pranešimas apie vertimą santykiauti yra smurtinis nusikaltimas, kurį būtina registruoti ir tirti.
Taigi, siūlomos įstatymo korekcijos labai efektyviai padeda visiems – aukoms, prievartautojams, teisėsaugai ir apskritai visuomenei – įsisavinti, kad bet koks smurtas yra valstybės reikalas, o valstybės funkcija yra jį išgyvendinti.
Ir galiausiai, įstatymo korekcija bei pagaliau pažabotas seksualinių smurtautojų nebaudžiamumas padės keistis pačiai visuomenei.
Ir galiausiai, įstatymo korekcija bei pagaliau pažabotas seksualinių smurtautojų nebaudžiamumas padės keistis pačiai visuomenei. Žmogaus kūno autonomija ir apsisprendimo laisvė yra pamatinė vertybė. Moters kūnas nėra visada prieinamas naudojimui objektas, nebent ji geba jį apginti. Moters kūnas yra visada neprieinamas objektas, nebent ji pati, niekieno nespaudžiama, savo laisva valia išreiškia norą su jumis santykiauti.
Mitai visada bus kuriami ir platinami, oponentai juos tikrai skleis ir iš Seimo tribūnos. Tačiau iš apverktinos seksualinio smurto užkardymo situacijos Lietuvoje ir iš kitų šalių gerųjų praktikų mes žinome, kad palanki teisinė bazė tikrai padeda situaciją keisti. Šiandien nei smurtas šeimoje, nei postringavimai apie „beržines košes“ mums yra nebepriimtini, greitai bus nepriimtinas ir vertimas santykiauti, su visomis „notarų sutartimis“, „trumpais sijonais“ ir „pati užėjo arbatos“.
Tik tam valstybė turi imtis iniciatyvos dabar ir ne po 30-ties metų, kad turėtume teisinę bazę, kuri atitiktų šiuolaikinius žmogaus teisių standartus. Tokią, kokią jau turi apie pusė Europos šalių, vienaip ar kitaip įtraukusių sutikimo sąvoką į savo įstatymus.
