Šiandien Vilniuje gyvena 3–4 tūkstančiai injekcinius narkotikus vartojančių žmonių, tačiau mokslu pagrįstą gydymą gauna mažiau nei 10 proc. šios populiacijos. Likusieji 90 proc., net ir norėdami, pagalbos gauti negalėtų – vietų paprasčiausiai nėra. Todėl net ir nugriovus taborą, tūkstančiai vilniečių išlieka narkotikų rinkos klientais. Pelninga narkotikų verslo niša taip pat niekada nelieka tuščia – atsilaisvinusias tiekėjų, gabentojų ir prekeivių vietas tuoj pat užima nauji žaidėjai.
Kas nutiks su prekyba? Ji, nors Lietuvoje stereotipiškai susieta su romais, niekada nebuvo išimtinai jų „verslas“ – narkotikų prekyba būdinga visų tautybių ir rasių žmonėms. Todėl taboro išardymas labiausiai pasitarnauja patiems romams – jie išsilaisvina nuo „atpirkimo ožio“ etiketės, o su nuoseklia savivaldybės ir visuomenės pagalba gali išbristi iš skurdo, pasirūpinti savo vaikų išsilavinimu ir galiausiai visavertiškai integruotis į visuomenę. Priimti ir būti priimtiems – kitas didelis, bet labai gražus uždavinys mums, visų tautybių vilniečiams. Parikirou, mere, už gerą startą!
Narkotikų priklausomybė turi būti sprendžiama kaip sveikatos, o vartojimas – kaip viešosios tvarkos klausimai.
Bet jei romai nėra visų narkotikų problemų priežastis, kas nutiks su taboro klientais? Kaip greitu laiku atrodys miesto narkoscena, galima spėlioti, žiūrint į kitų valstybių patirtis. Vokietija, Austrija, Šveicarija, Portugalija, Norvegija ir daug kitų šalių taip pat turėjo ar vis dar turi savo „taborus“ – sutelktas narkotikų prekybos ir vartojimo vietas, dažniausiai miestų parkuose, prie stočių arba tam tikruose rajonuose. Nenauji yra ir bandymai jas išsklaidyti. Patirtys rodo, kad tokie bandymai baigiasi narkoscenos susitelkimu naujose vietose, ironiška, bet dažniausiai ne toliau nei kelių šimtų metrų atstumu nuo pirmosios. Kitais atvejais, narkotikų vartojimas ir prekyba išsisklaido bei lemia augantį smulkių viešosios tvarkos pažeidimų bei miestiečių nusiskundimų skaičių visame mieste.
Todėl šiandien miestui ir valstybei svarbu suskubti imtis veiksmų, leisiančių mažinti viešosios tvarkos trikdžių skaičių ir žalą visuomenei bei priklausomiems asmenims. Narkotikų priklausomybė turi būti sprendžiama kaip sveikatos, o vartojimas – kaip viešosios tvarkos klausimai.
Pirmiausia, valstybė turi skubiai ir drastiškai plėsti narkotikų priklausomybės gydymo paslaugas bei jų spektrą, įskaitant šio gydymo plėtrą įkalinimo įstaigose. Pasaulio sveikatos organizacija nurodo, kad pokyčiui pasiekti, gydymo paslaugomis turi naudotis ne mažiau nei 40 proc. visos injekcinius narkotikus vartojančių žmonių populiacijos.
Antra, valstybė privalo skubiai dekriminalizuoti narkotikų vartojimą ir turėjimą asmeniniais tikslais. Be to, kad kriminalizacija kelia ekonominę, socialinę žalą ir apskritai yra neveiksminga, baudžiamieji įstatymai taip pat lemia viešosios tvarkos pažeidimus, pvz. nesaugų injekcinių priemonių atsikratymą laiptinėse, krūmuose ar tarpuvartėse. Kriminalizacija yra ir vienas didžiausių barjerų steigti saugumą užtikrinančias paslaugas, tokias kaip saugių injekcijų kambariai, į kuriuos policijos pareigūnai galėtų nukreipti priklausomus asmenis. Šie klausimai taps itin svarbūs narkotikų vartojimui vis labiau persikeliant į miesto erdves, o pačių paslaugų plėtra reiktų rūpintis jau šiandien.
Taboro išardymas yra labiau problemos sprendimo pradžia, nei pabaiga.
Trečia, miestas pats gali finansuoti ir plėsti žemo slenksčio bei socialinės pagalbos paslaugas, leisdamas nevyriausybinėms organizacijoms užtikrinti jų kokybę. Įkalinimas, benamystė, rimti psichikos susirgimai yra glaudžiai susiję su narkotikų vartojimu, todėl būtina veiksminga, į ilgalaikę integraciją, o ne trumpalaikį žmogaus „paslėpimą“ orientuota pagalba.
Taigi, taboro išardymas yra labiau problemos sprendimo pradžia, nei pabaiga. Norint pasiruošti kelių tūkstančių narkotikus vartojančių asmenų sugrįžimui iš Kirtimų į miesto erdves, reikia sudaryti sąlygas gydytis ir sveikti, o nesėkmės atvejams turi būti sukurtos vartojimo žalą pačiam asmeniui ir aplinkiniams mažinančios paslaugos ir aplinka. Nieko naujo išrasti nebereikia – visi sprendimai yra kitų šalių išbandyti, daugybę kartų patikrinti ir tikrai veikia. Tereikia politinės valios.
Morgana Danielė yra Respublikinio priklausomybės ligų centro ryšių su visuomene specialistė ir Laisvės partijos valdybos narė.
