Šio informacinio karo tikslas – sumenkinti konstitucinę Lietuvos santvarką, piliečių pasitikėjimą ir pasididžiavimą savo valstybe. Kitaip tariant, priversti pilietį abejoti valstybe, palaužti valią ją ginti ir priešintis. Visuomenės nuomonę ir pasitikėjimą savo šalimi lengva paveikti iškeliant aktualias politines ir ekonomines problemas. Patriotizmas priešui yra sunkiausia kliūtis, jis palaiko ryžtą pavojaus akivaizdoje savo šalį apginti. Čia slypi atsakymas, kodėl istorija, pilietinis ugdymas ir su tuo susijusios organizacijos nuolat yra propagandos taikiklyje.
Kiekvieno iš mūsų santykis su istorija yra asmeninis – įkvepiantys istoriniai įvykiai ir iškilių asmenybių biografijos tampa pavyzdžiu, kelia pasididžiavimą, žadina meilę Tėvynei. Iš esmės priešai ir jų talkininkai atakuoja visą Lietuvos istoriją, tačiau ypatingas dėmesys skiriamas temoms, susijusioms su valstybingumu arba jo netektimi: viduramžių LDK istorija priskiriama Baltarusijai, jos valdovai siejami su slavais, karinėse pergalėse menkinamas lietuvių indėlis, iškeliamas kitų tautų vaidmuo ir t.t.
Naujausiųjų laikų istorijoje pirmąją Lietuvos okupaciją bandoma parodyti kaip laisvanorišką prisijungimą prie Sovietų Sąjungos, antrąją okupaciją – kaip išvadavimą nuo nacizmo. Suprantama, Lietuvos partizanai vadinami banditais, siejami su holokaustu ir naciais. Taikinyje taip pat ir 1991 m. sausio įvykiai (neva patys šaudė į savus), kritikuojama Lietuvos politinė ir ekonominė būklė po Nepriklausomybės atkūrimo (esą niekas nepasikeitė, gyvenimas tik blogėjo).
R.Vanagaitės pareiškimas apie A.Ramanausko-Vanago ryšius su NKVD, tariamas jo liaupses Sovietų Sąjungai, tikėtiną dalyvavimą holokauste – klasikinė informacinio karo ataka – dezinformacija iškeliama tam palankiu metu (2018 m. ketinama paskelbti Sąjūdžio ir A.Ramanausko-Vanago metais), dėl ažiotažo žinia sklinda žymiai garsiau ir plačiau. Naujiena skelbiama kaip sensacija, metamas kaltinimas, kurį tariamai paremia archyve aptikti dokumentai (faktai).
Tokiu būdu: (1) neturėjusieji aiškios nuomonės apie partizanus juos ima vertinti neigiamai; (2) vertinę teigiamai – pradeda abejoti; (3) kiršinama visuomenė (Laisvės kovų dalyviai ir jų palikuonys su nuo partizanų nukentėjusiais asmenimis, stribais, antivalstybininkais); (4) sąsaja su holokaustu Lietuvos partizaninį karą diskredituoja tarptautinės bendruomenės akyse; (5) net ir paneigus neteisingą informaciją, skaitytojams išliks partizano/bandito/žydšaudžio vaizdinys, nors menkiausia žymė; (6) skandalingais faktais pasinaudos priešiškos valstybės žiniasklaida (pvz., žinių antrašte „Lietuva ruošiasi pagerbti KGB agentą“).
R.Vanagaitė neanalizuoja eilinių partizanų biografijų. Jai neįdomus kaimo bernas (su visa mūsų pagarba jam), kuris kovojo ir žuvo partizanų gretose, kuris galbūt iš tikrųjų dalyvavo žydų žudynėse. Jai reikia skandalo, tokios asmenybės, apie kurią rašytų visi dienraščiai, kurią žinotų daugelis šalies gyventojų, kurios tariamas demaskavimas taptų tikra sensacija, o ji – istorike, kuri atskleidė nutylėtą tiesą.
Brigados generolas, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Gynybos pajėgų vadas A.Ramanauskas-Vanagas, pačių partizanų dukart apdovanotas aukščiausiais kariniais apdovanojimais, tam puikiai tinka. Akivaizdus R.Vanagaitės bandymas nupiešti A.Ramanausko portretą, kuris būtų maždaug toks: „su NKVD bendradarbiavęs, baltaraiščių būriui vadovavęs, apie holokaustą žinojęs, bet nieko nedaręs, nekankintas, bet visus savo ryšininkus ir rėmėjus išdavęs, silpnavalis Sovietų Sąjungos apologetas ir tikrai joks ne didvyris“.
Šį vaizdą dar palyginkime (o tiksliau supriešinkime) su gen. J.Žemaičio-Vytauto asmenybe ir pamatysime silpną, pagarbos nevertą žmogų. Nejaugi toks gali ką nors įkvėpti? Nejaugi tokiu turime didžiuotis? Jei toks buvo jų vadas, tai turbūt visi tie partizanai tokie...
Visa tai yra ne kas kita, kaip siekis formuoti viešąją nuomonę norima kryptimi. Nors R.Vanagaitė tarsi norėjo parodyti, kad yra Lietuvos, o ne Sovietų Sąjungos pusėje, tačiau atsigręžė būtent prieš Lietuvą. Suprasdama ar ne, R.Vanagaitė tapo informacinio karo įrankiu. Jos išsakytos mintys jai nebepriklauso, jomis naudojasi ir naudosis Rusijos propaganda, jos bus pasėtos mūsų šalies piliečių galvose, tokiu pačiu ir perkurtu pavidalu sklandys internete. Nuo šiol su jomis susidurs visi, kurie domėsis Lietuvos partizaniniu karu, A.Ramanausko-Vanago asmenybe.
Ketinimu kreiptis į Seimo Valstybės istorinės atminties komisiją R.Vanagaitė parodo, kaip galima daryti įtaką politiniams sprendimams – tereikia sukelti ažiotažą, sulaukti palaikymo iš tam tikros žmonių grupės ir gali spausti tuos, kuriems suteikti įgaliojimai. Šį kartą tai istorija ir valstybiniai minėjimai, vėliau bus kita sritis ir sprendimai, pavyzdžiui, dėl kariuomenės stiprinimo. Iškeliant skandalingus, nors ir nepagrįstus faktus, galima sumenkinti bet kurią istorinę asmenybę, bet kurios valstybės pasiekimus, šlovingiausias epochas. Labai svarbu tokią propagandą ATPAŽINTI, visuomenei PARODYTI, PAAIŠKINTI ir svarbiausia – užkirsti jai kelią.
1990 m. kovos 11 d. Lietuvos piliečiai pasiskiepijo nuo panašaus pobūdžio virusų. R.Vanagaitės pranešimas adresuotas mums, nepriklausomos Lietuvos piliečiams. Tai egzaminas, pasitikrinimas, ar laisvės skiepas dar veikia prieš virusą, kuris siekia susargdinti, marinti tautą. Nė akimirkai nenustokime tikėti savo tautos herojais, nė akimirkai nesuabejokime tais, kurie kovojo už laisvę ir Tėvynę Lietuvą.
Aistė Petrauskienė ir Žilvinas Montvydas yra Lietuvos laisvės kovos įamžintojų sąjūdžio nariai.