Jis šventė su Lietuva visas šešias dienas ir naktis, spindėjo šalia karalių ir valstybės vadovų, taip pat savo draugų. Jis buvo visur, galėjai pamanyti, kad jis vienas valdė Lietuvą tūkstantį metų. Visi kiti valstybės vadovai buvo prisimenami nebent atsitiktinai.
Žinoma, atsitiktinai sutapo jo atsisveikinimas su rūmais S.Daukanto aikštėje ir Lietuvos vardo tūkstantmetis. Todėl ne vienas per klaidą patikėjo, kad tai ne Lietuvos jubiliejus, o jo išleistuvės, kokių pasaulis dar nematė. Pikti liežuviai plaka, kad ir čia apie viską buvo pagalvota.
O juk jis valstybės vadovu tapo, galima tarti, atsitiktinai. Niekad neblizgėjo moksle (universitetą vargais negalais baigė tik 34-erių), politikoje (vadovavo išeivijos negausiai ir neįtakingai organizacijai "Santara-Šviesa"). Pasakyčiau dar stipriau: jis užėmė kito vietą. To, kurį jis gėdingai paliko 1993 metų šaltoje Lietuvoje, bailiai pabėgdamas iš prezidento rinkimų vajaus vadovo posto. Vėliau sužinojau, kad ši išdavystė Lietuvoje buvo dėsninga: Amerikoje savo draugą buvo įgudęs skųsti Sovietų Sąjungos ambasadai.
Todėl ne vienas per klaidą patikėjo, kad tai ne Lietuvos jubiliejus, o jo išleistuvės, kokių pasaulis dar nematė. Pikti liežuviai plaka, kad ir čia apie viską buvo pagalvota.
Vilties prezidentu Stasys Lozoraitis tapo per mano lengvą ranką - prieš rinkimus 1993-iaisiais su juo žurnale "Veidas" išspausdinau pirmąjį Lietuvoje interviu, kurį pavadinau "Mūsų vilties prezidentas".
Tik po to, kai antrajai kadencijai balotiruotis kategoriškai atsisakė prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas, o dešinieji rengėsi į prezidentus kelti pirmąjį atkurtos nepriklausomos valstybės vadovą Vytautą Landsbergį, įvarydami visiems neokomunistams ir kagėbistams mirtiną siaubą, Lietuvoje vėl pasirodė jis. Tiksliau - jo šlepetės.
Kokia dabar būtų Lietuva, jeigu teismas būtų atmetęs daugiau nei abejotinus jo advokatų argumentus? Ar ne mažesnis atsitiktinumas, kai vos per plauką laimėjo prieš Artūrą Paulauską? Tokia pati vargana gendant kompiuteriams atsitiktinė pergalė ir prieš Kazimirą Prunskienę - lyg Lietuvos ir išeivijos rinkėjams balsuojant iš nevilties, neturint kito pasirinkimo. Tad ko verti jo reitingai, jeigu jų nepatvirtino nė vieni rinkimai, prisimenant ir triuškinamą pralaimėjimą Rolandui Paksui. Atsitiktinis prezidentas?
Puikiai žinau, kad politikoje atsitiktinumų nebūna, prezidentais atsitiktinai netampama. Į valstybės vadovo postą jį svieste įsviedė galingos politinės jėgos, lyg nematoma ranka būtų už ausų tempusi į aukštesniąją klasę netikusį mokinį. Nekurkime naujų konspiracinių teorijų ir nesąmokslaukime, tiesiai šviesiai pasakydami, kad ta ranka - senoji ir naujoji nomenklatūra, pasivadinusi Lietuvos elitu, nūnai apimančiu ir dalį išeivijos, ne tik "Santarą-Šviesą", bet ir įtakingus verslo sluoksnius (Juozas Kazickas). Todėl gal be reikalo jis skundžiasi, kad liko vienišas, niekas jo negina.
Tos jėgos, drūčiai supykusios, užsimojo sumalti į dulkes visus jo kritikus. Ir ypač mane. Sakytum, šie atgailą padarę laisvamaniai buvo užpirkę mišias, kad galą gaučiau, nes išdrįsau suabejoti jų šventuoju - tiek purvo ant mano galvos per visą gyvenimą nebuvo išpilta, mobilizuojant ir vietines pajėgas. Tai buvo man suteikta malonė: paaiškėjo, kas yra kas.
Vienas iš nedaugelio jo gynėjų, kuriam šiek tiek rūpėjo ir tiesa, o ne vien apdumbluoti oponentą, buvo žurnalistas Mykolas Drunga. Polemizuodamas su manimi dėl "Santaros-Šviesos", propagavusios šūkį "Veidu į Lietuvą", ir Lietuvių fronto bičiulių (LFB), atsisakiusių santykių su okupuotos Lietuvos valdžia, priešpriešos, M.Drunga nuoširdžiai rašė: "Bet jie (LFB) ir nepasiekė to, ką pasiekė besivadovaujantys šūkiu "Veidu į Lietuvą" - ogi šiltesnius, dalykiškesnius ryšius jau laisvoje Lietuvoje tarp buvusių išeivių ir pavergtųjų." Kadangi LFB nepalaikė ryšių, jie šiandien "Lietuvoje turi daug mažiau pažįstamų ir bičiulių". Suprask: mes, bendravę su pavergta tėvyne, išugdėme jai prezidentą, o LFB, kietai laikęsi okupacijos nepripažinimo politikos, liko svetimi Lietuvai. M.Drunga pasakė esmę, tik ne tą, kurią ketino.
Čia niekad nebuvo nei veido, nei Lietuvos - viskas, ką paliesdavo Kremlius ir KGB, virsdavo melu. Galėčiau tik įtarti, ar skambus šūkis "Veidu į Lietuvą" nėra čekistų nukaltas (labai panašu į jų braižą). Tačiau "Lietuvos žinių" išspausdintoje daug triukšmo sukėlusioje aukščiausio rango KGB viršininkų pulkininkų V.Kariniausko ir E.Baltino 1986 m. rugsėjo 25 d. pažymoje "Santara-Šviesa" ir kiti" apibendrinama KGB sėkmingo darbo su šia liberalios išeivijos federacija patirtis įspūdinga. Taip pat - ir laiko atžvilgiu: "Pradedant 1970 m. mes sistemingai panaudojame pačių santariečių "tribūną" Tarybų Lietuvos pasiekimų kultūros ir mokslo srityse propagandai, tuo pačiu formuojasi labiau objektyvus pačių santariečių požiūris į respubliką. Į daugelį federacijos suvažiavimų buvo siunčiamos agentūrinės grupės ir atskiri agentai, kurie skaitydavo santariečiams pranešimus apie Tarybų Lietuvos pasiekimus literatūros, meno, muzikos srityse, o taip pat pasirodydavo su koncertinėmis programomis, - rašoma KGB ataskaitoje ir džiugiai raportuojama apie pasiektą tikslą - sukiršinti, suskaldyti išeiviją. - Klausimas dėl santariečių palaikomų ryšių su Tėviške tapo vienu iš svarbiausių veiksnių, sukėlusių jų nesutarimus su VLIK'u, ALT'u ir kitomis kraštutinėmis reakcingomis emigrantų organizacijomis."
Taigi, išeiviai išvysdavo tik atsiųstų iš Lietuvos agentų "veidus". Taip pat ir į Lietuvą buvo atgręžti "Pirklio", "Matildos", "Reginos", "Daktaro", "Šokėjo", "Gudriosios", "Krabo" ir kitų KGB užverbuotų santariečių "veidai", kurie iš tikrųjų tebuvo kaukės.
Ne tik agentai, bet ir dori santariečiai neįtarė, kad jie veidu atsisukę į Lietuvą kabutėse. Kalbu ne tik apie sovietinį tautinį kičą - ansamblį "Lietuva", poetiškais pavadinimais draugiją "Tėviškė", "Inturisto" viešbučius "Gintaras" ir "Lietuva". KGB kiekvieno emigranto sutiktuvėms Lietuvoje kruopščiai pasiruošdavo: iš anksto būdavo sudaromi visų giminių ir pažįstamų sąrašai, kad prie svečio negalėtų prieiti koks prašalaitis, išskyrus patikimus asmenis. Laimingas tautietis neįtardavo, kad šalia jo besisukiojantys paslaugūs, mandagūs ir inteligentiški "Lietuvos žmonės" - kruopščiai atrinkti asmenys. Jis Lietuvos neregėdavo. Ir tautiečio slapčiomis atvežti "Akiračiai" ir "Metmenys" keliaudavo į spec. fondus, kur juos galėjo skaityti tik tie patys atrinkti veikėjai.
Išeivijos "šiltesni, dalykiškesni ryšiai" su pavergtaisiais Lietuvoje buvo akylai kontroliuojami ir, savaime suprantama, tik su KGB susijusiais asmenimis. Tie seni pažįstami jau nepriklausomoje Lietuvoje jį sutiko iškėstomis rankomis - šis vakarietis neokomunistinių ir kagėbistinių jėgų vėliavnešio vaidmeniui tiko kur kas geriau nei buvęs pirmasis CK sekretorius, šalia kurio stovėdamas pasirodysi, kas esąs.
Jis mėgo viską, kas gražu – gerus kaklaraiščius, auksinius tualetus ir intelektualų draugiją. Tačiau neturiu įrodymų, ar jis yra perskaitęs bent vieną šiuolaikinio lietuvių rašytojo knygą.
Per jo dešimtmetį buvo sukompromituota liustracija ir užmiršta desovietizacija; atgimė ir suklestėjo senoji nomenklatūra, pasipildžiusi naujais rekrūtais; visose srityse įsigalėjo korumpuoti klanai, godžios monopolijos, nuožmiai plėšiančios Lietuvos žmones. Ir nekontroliuojamos specialiosios tarnybos, vykdančios privataus ir net užsienio kapitalo užsakymus. Sugrįžo net viduramžiškas favoritizmas, kai jo dvaro numylėtiniai galėjo daryti, ką nori (Božena, Siauras). Per dvi jo kadencijas buvo sukurta neteisinga oligarchinė valstybė, kurią sudarkė įžūli nebaudžiama korupcija, milžiniška socialinė atskirtis ir iš kurios masiškai lyg karo metais bėga žmonės.
Jis mėgo viską, kas gražu - gerus kaklaraiščius, auksinius tualetus ir intelektualų draugiją. Tačiau neturiu įrodymų, ar jis yra perskaitęs bent vieną šiuolaikinio lietuvių rašytojo knygą. Jis užsienio vizitų metu su savimi tampėsi skrabalų virtuozą, pasaulio sostinėse pristatydamas lietuvius lyg egzotiškus indėnus - kyla įtarimų, kad jis taip ir nesužinojo, jog Lietuvoje apstu pasaulinio lygio dirigentų, vokalistų, muzikantų, baleto šokėjų. Aš tikrai žinau, kad šis gabus artistas (apsimetėlis) net per dvi kadencijas nė karto nebuvo lietuvių dramos teatre, kuriuo galėtų didžiuotis kiekviena tauta, kiekviena Europos kultūra.
Ką pamatytume, jeigu nukristų jo atgręžtas į Lietuvą "veidas" - puiki išvaizda, išmoktos grimasos, džentelmeno manieros, taurios kalbos? Nenustebčiau, jeigu išvystume bauginančią tuštumą.
P.S. Įamžinant jo viso gyvenimo nueitą kelią, siūlau padiskutuoti dėl vienos idėjos. Iš okupacijos laikų prisimename susigiminiavusius miestus, tarkim, Vilnius ir Erfurtas. Ar nevertėtų Lietuvos TSR kultūrinių ryšių su užsienio lietuviais draugiją "Tėviškė" ir Amerikos lietuvių federaciją "Santara-Šviesa", kuri stiprino tokius pat kultūrinius ryšius su Lietuvos TSR, paskelbti susigiminiavusiomis organizacijomis? Būtų atkurtas istorinis teisingumas.
