Dar 2006 metais siekiant pažaboti stambių žemvaldžių apetitą buvo įvesta maksimali 500 hektarų žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės riba vienam asmeniui. 2014 m. šis ribojimas buvo praplėstas, jį pritaikant ir susijusiems asmenims. Deja, šaukštai buvo jau gerokai po pietų: ribojimai buvo įvesti įmonėms ir susijusiems asmenims jau sukaupus milžiniškus žemės plotus, žymiai viršijančius naujai nustatytas ribas.
2016 metų duomenimis, Lietuvoje buvo 93 fiziniai ar juridiniai asmenys, kuriems nuosavybės teise priklausė didesnės nei įstatymo apribotos 500 hektarų žemės ūkio paskirties žemės valdos, kurių bendras plotas sudarė 66,5 tūkstančių hektarų. Daugiausia vienam fiziniam asmeniui priklausantys žemės plotai nustatytą maksimalią ribą viršijo daugiau nei dvigubai (1154 ha), o įmonei ar juridiniam asmeniui – beveik 7 kartus (3468 ha).
Šie skaičiai gali ir neatrodyti astronominiai, tačiau vieša paslaptis, kad nemaža dalis didžiausius žemės plotus ne tik nuosavybės, bet ir nuomos teise valdančių įmonių ir asmenų yra tarpusavyje susiję – kartais taip artimai, kad vienintelį akcininką turinti įmonių grupė valdo 36 000 hektarų žemės. Viską sustačius į savo vietas, švieslentėje dega labai liūdnas rezultatas: beveik pusė Lietuvos žemės ūkio paskirties žemės priklauso vos 3 % ūkininkų. Todėl nauji ar smulkieji ūkininkai, sąžiningai žaidžiantys pagal taisykles, priversti konkuruoti ir stumdytis su „banginiais“, disponuojančiais milžiniškais, dar iki žemės valdų ribos įvedimo sukauptais resursais ir įtaka.
Negana to, Seime visai neseniai kelią prasiskynė ir Prezidentės parašo laukia įstatymo pataisa, siaurinanti „susijusių asmenų“ sąvokos apibrėžimą išimtinai žemės ūkio paskirties žemės įsigijimui. Čia stambiųjų žemvaldžių fantazija nesibaigia: siekiant apeiti taikomus ribojimus, perkama ne pati žemė, o per susijusius asmenis žemę valdančių įmonių akcijos, taip vis viena de facto toliau plečiant ir taip jau milžiniškas žemės valdas. Panašu, kad naujus ribojimus bandoma naujai ir apeiti.
Vienas iš veiksmingų būdų žemės įsigijimą ribojančiam įstatymui „įstatyti dantis“ - turto mokesčiai. Visa žemės ūkio paskirties žemė Lietuvoje yra apmokestinama žemės mokesčiu, kurį individualiai nustato pačios savivaldybės. Nors mokesčio diapazonas gana platus – nuo 0,01 iki 4 %, daugumoje savivaldybių mokestis svyruoja nuo apytiksliai 1 iki 2 %, maksimalų 4 % tarifą taikant apleistiems plotams.
Tačiau prisiminkime, kad žemės ūkio paskirties žemės vertei, pagal kurią skaičiuojamas žemės mokestis, dar taikomas lengvatinis 0,35 koeficientas. Ši lengvata, trigubai sumažinanti mokesčius, galioja visai neapleistai tokios paskirties žemei – ar turi jos 3 hektarus, ar 30 000. Lengvata pati savaime nėra blogas dalykas – ji gali būti puikus įrankis bent kiek išlyginant smulkiųjų ir pradedančiųjų ūkininkų jėgas su senbuviais ir didžiaisiais žaidėjais, tačiau jei ji yra taikoma beatodairiškai ir visiems be išimties, ji praranda savo vertę.
Žemės mokesčio lengvata įgautų prasmę, jei ji iš tiesų palengvintų padėtį tiems, kam to reikia. Todėl su skirtingų frakcijų Seime atstovais teikiame siūlymą panaikinti šio lengvatinio tarifo taikymą stambiems žemvaldžiams – asmeniui ar susijusiems asmenims, kurių bendras žemės ūkio paskirties žemės plotas viršija 500 hektarų.
Tai skatintų stambius žemvaldžius mažinti užvaldytus žemės plotus ir tuo pačiu gerintų sąlygas smulkiesiems ūkininkams. Nauja tvarka padėtų mažinti socialinę atskirtį žemės ūkio sektoriuje, skatintų konkurenciją ir didintų savivaldybių biudžetų pajamas, preliminariais skaičiavimais – apie 1 000 000 eurų kasmet.
Probleminės žemės ūkio situacijos sprendimui įrankiai yra - tereikia juos pagaląsti ir drąsiai kibti į darbą.
Mykolas Majauskas yra Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys.
