Siekiantys apsaugoti Lietuvą nuo Vakarų, šiame renginyje dalyvaujančius gali lengva ranka nurašyti kaip narkomanus ar neturinčius ką veikti hipsterius. Tačiau progresyvių valstybių teisinė praktika, moksliniai tyrimai, visuomenės autoritetų balsas ir net sunkiai sergančių ligonių prašymai tokį požiūrį paleidžia dūmais.
Žinoma, kritikuodami kanapių prohibicionistus, turime būti atsargūs ir patys nesimesti į kraštutinumus. Kanapės nėra stebuklingas vaistas nuo visų ligų ar dangaus mana be šalutinių poveikių. Jos gali sukelti priklausomybę ir turėti žalos psichikos sveikatai. Tačiau tai jokiais būdais negali būti priežastys, atgrasančios nuo racionalaus požiūrio ir atviros diskusijos šia tema. Priešingai – būtent dėl šių priežasčių reikia rasti optimalų sprendimą, suderinantį visuomenės laisves, jos sveikatą ir teisėsaugos sistemos pajėgumus.
Kanapių dekriminalizavimas – aktyvių piliečių rankose
Šiuo metu Lietuvos įstatymai kriminalizuoja kanapių produktų vartojimą. Visuomenės sveikatos požiūriu tai yra toks pat optimalus sprendimas, kaip ir transatlantinis skrydis į Japoniją. Prisiminkime, jog net ir už nedidelio kiekio turėjimą be tikslo platinti numatyta baudžiamoji atsakomybė. Negana to, už kanapių suktinės pasidalinimą numatytos tik realios laisvės atėmimo bausmės. Perteklinis kriminalizavimas apkrauna teismų sistemą ir griauna smalsių jaunų žmonių gyvenimus.
Tai, kad ši situacija atrodo nenormali, rodo ir visuomenės apklausos. Šių metų kovą „Vilmorus“ atliktos reprezentatyvios apklausos parodė, kad dabartinės bausmės atrodo adekvačios vos vienam iš penkių (19 proc.) lietuvių. Tuo tarpu absoliuti dauguma (55,3 proc.) teigė, kad administracinė atsakomybė būtų pakankama už kanapių turėjimą ir vartojimą be tikslo platinti. Paradoksalu, tačiau net pusė valstiečių partijos elektorato – organizacijos, ne be pagrindo asocijuojamos su draudimais – pasisakė už bausmių, susijusių su kanapėmis, lengvinimą.
Deja, iki šiol visi bandymai siaurinti baudžiamosios teisės taikymą už kanapių turėjimą asmeniniais tikslais buvo sužlugdyti. Disonansas tarp valdančiosios daugumos požiūrio ir visuomenės nuomonės verčia galvoti apie alternatyvas.
Viena iš jų galėtų būti piliečių įstatymų leidybos iniciatyva: per du mėnesius surinkti 50 000 parašų po įstatymo projektu, ir Seimas privalėtų jį rimtai svarstyti. Jei kelių parlamentarų inicijuotus projektus galima atmesti dėl partijų trinties ar asmeninio priešiškumo, to padaryti su piliečių remiama iniciatyva taip lengvai nepavyktų.
Medicininės kanapės jau „ne už kalnų“
Kanapių politikos diskursas Lietuvoje neapsiriboja vien tik teisinėmis subtilybėmis. Mūsų šalyje gyvena ne tik žmonės, kurie galbūt norėtų, bet ir tie, kuriems iš tiesų kanapių reikia. Tai sunkūs ligoniai, kuriems kiti vaistai nepadeda, arba tie, kuriems paskirti legalūs preparatai sukelia žiaurius šalutinius poveikius.
Perteklinis kriminalizavimas apkrauna teismų sistemą ir griauna smalsių jaunų žmonių gyvenimus.
Sąrašas ligų, kurių simptomus galima kanapių vaistais palengvinti tik plečiasi – vėžys, išsėtinė sklerozė, ŽIV/AIDS, anoreksija, potrauminio streso sindromas, Alzheimerio, Parkinsono ligos, miego sutrikimai. Net ir mažai medicina besidomintiems aišku, kad daugelio šių ligų sukeliami skausmai ir kančios nėra trivialūs. Nenuostabu, kad Lietuvoje atsiranda šių ligų paliestų žmonių, prisipažįstančių: taip, vartoju nelegalius kanapių preparatus skausmams ir ligos simptomams palengvinti, nes kitaip tiesiog nebegaliu.
Medicininių kanapių įteisinimas Lietuvos nepadarytų nei radikale, nei išsišokėle. Ji prisijungtų prie nuosekliai besiplečiančio rato šalių, leidžiančių legaliai išnaudoti kanapių gydomąsias savybes. Nereikia žvalgytis už jūrų marių: mūsų pačių kieme medicinines kanapes jau legalizavusios Graikija, Vokietija, Ispanija, Nyderlandai, Suomija, Čekija, Slovėnija, Portugalija ir netgi mūsų katalikiškoji kaimynė Lenkija. Tikrai turime ko ir iš ko pasimokyti.
Šiuo aspektu kanapių situacija Lietuvoje atrodo šiek tiek šviesesnė. 2017 metų pabaigoje Seimas ėmėsi svarstyti įstatymo pataisas, kurios leis nuo 2019 metų naudoti Europos Sąjungoje registruotus vaistus, turinčius kanapių preparatų. Ir nors norėtųsi, kad viskas vyktų daug greičiau – juk kalbama apie sunkiai kenčiančius žmones – pirmieji žingsniai teikia vilties.
Šių įvykių ir visuomenės iniciatyvų fone galima vis drąsiau tikėtis, kad pokyčiai ne už kalnų. Tam svarbu suprasti, kas kelia ne įsivaizduojamą, bet tikrą pavojų. Nėra nei teisinga, nei racionalu „ginti“ ligonius nuo galimybių pasilengvinti ligų sukeliamas kančias, turinčius priklausomybę pasiųsti už grotų ar lengva ranka griauti smalsių jaunų žmonių gyvenimus. Išsivalykime vaizduotę nuo nepagrįstų baubų, pasitelkime mokslą ir atjautą, išmokime pamokas iš savo kaimynų ir draugų pavyzdžių, ir pagaliau racionalizuokime kanapių politiką Lietuvoje.
