Už šių skaičių slepiasi mirštantys, bet gyventi trokštantys suaugę žmonės ir vaikai. Su mirtimi kovojantys Lietuvos piliečiai donoro dažnai laukia ne vienerius metus. Taip ir negavę organo kasmet Lietuvoje miršta apie 20 žmonių. Dar bent keli šimtai nesulaukę donoro negali turėti visaverčio gyvenimo.
Taip yra dėl eilės priežasčių. Viena iš jų – archaiškas, baimėmis ir pasakomis paremtas mūsų donorystės modelis, kuris šiandien beveik niekur Europos Sąjungoje nėra taikomas.
Organų donorystė Lietuvoje
Organų donorystė Lietuvoje įmanoma tik tais atvejais, kai žmogus pasirašo sutikimą po mirties paaukoti savo organus donorystei arba taip nusprendžia jo artimieji po mirties. Lietuvių sąmoningumas po truputį auga – žmonių, pasirašiusių sutikimą dėl donorystės, skaičius didėja. Šiuo metu Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų bei recipientų registre yra užsiregistravę 26 tūkst. Lietuvos gyventojų.
Tačiau per visus aštuoniolika metų, kiek veikia ši programa, iš visų užsiregistravusių vos 3 žmonės tapo tikrais donorais. Nors ir kilni idėja, donorystės kortelių programa šiandien turi beveik tiek pat naudos, kiek kortelė su Švenčiausiosios Mergelės Marijos atvaizdu piniginėje. Dėl paprasčiausios priežasties – tam, kad veiktų, donorais turi būti užsiregistravę bent milijonas gyventojų, nes tik retas gali tapti tikru donoru.
Tai kas gi tampa donorais? Per metus Lietuvoje miršta 42 tūkst. gyventojų, iš kurių donorais gali būti tik apie 120 asmenų, nes donorystei netinka bet kokia mirtis. Paprastai turi būti konstatuota smegenų mirtis esant reanimacijoje. Tačiau net ir tais atvejais tikrais donorais tampa maždaug tik pusė. Dalis atkrenta dėl netinkamos organų ir audinių būklės, dar dalis atkrenta, nes artimieji nesutinka, kad organai būtų skirti kitų žmonių gyvybėms gelbėti. Tad tikrais donorais 2016 metais tapo tik 61 Lietuvos gyventojas ir greičiausiai nei vienas iš donorystės kortelės turėtojų.
Natūralu, kad gedintiems šeimos nariams yra sunku priimti sprendimą dėl organų donorystės, nežinant artimojo valios. Tai yra viena dažniausiai minimų priežasčių, kurią įvardina organų donorystei prieštaraujantys šeimos nariai. Todėl absoliuti dauguma Europos Sąjungos šalių taiko „numanomo sutikimo“ donorystės modelį, pagal kurį asmuo laikomas sutinkančiu būti donoru, nebent jis pats arba po mirties jo artimieji yra išreiškę kitokią valią.
ES ir kitų šalių praktika
„Numanomo sutikimo“ modelis taikomas 20 Europos valstybių – Austrijoje, Belgijoje, Bulgarijoje, Čekijoje, Danijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Italijoje, Kroatijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Liuksemburge, Maltoje, Portugalijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje, Suomijoje, Švedijoje, Vengrijoje.
Todėl absoliuti dauguma Europos Sąjungos šalių taiko „numanomo sutikimo“ donorystės modelį, pagal kurį asmuo laikomas sutinkančiu būti donoru, nebent jis pats arba po mirties jo artimieji yra išreiškę kitokią valią.
Tokiam organų donorystės modeliui prieš kelias savaites pritarta Nyderlanduose. Pagal naują tvarką visi pilnametystės sulaukę piliečiai bus užregistruoti galimais organų donorais, nebent pareikštų kitaip. Numatyta, kad kiekvienas gyventojas gaus po du laiškus, kuriuose bus klausiama, ar norėtų tapti donoru. Nesureagavus į antrąjį laišką, žmogus bus įtraukiamas į donorų sąrašus, tačiau bet kada galės nuomonę pakeisti ir išsibraukti iš sąrašų.
Europoje pagal donorų skaičių milijonui gyventojų pirmauja Ispanija, kurioje taip pat veikia „numanomo sutikimo“ modelis. Visi žmonės, kurie nėra pareiškę prieštaravimo, laikomi pritariančiais organų donorystei. Tačiau po mirties potencialaus donoro šeimos nariai turi teisę priimti galutinį sprendimą, ar organai vis tik bus paaukoti donorystei.
Kaimyninėse ES šalyse taip pat taikomas „numanomo sutikimo“ modelis. Latvijoje jis veikia jau nuo 1992 metų. Lenkijoje taip pat veikia ši sistema, tačiau čia neužtenka bent vieno iš artimųjų prieštaravimo mirusiojo valiai būti donoru po mirties. Tam reikia bent dviejų artimųjų nesutikimo raštu.
Austrijoje veikiantis modelis vadinamas kietuoju. Tai viena lyderiaujančių valstybių organų transplantacijoje, kurioje artimieji neturi galimybės po mirties pakeisti asmens sprendimo būti donoru.
Izraelyje veikia modelis, vadinamas „don‘t give, dont get“, kur atsižvelgiama ne tik į medicininę pirmenybę gauti transplantaciją. Jei dviems asmenims buvo nustatytas vienodas medicininis pirmumas organo transplantacijai, gaus tas, kuris pats arba jo šeimos nariai buvo užsiregistravę tapti donorais.
Apibendrinant kitų šalių patirtį pastebima, kad pritaikius „numanomo sutikimo“ modelį, realių donorų skaičius išauga. Toks modelis palengvina mirusiojo artimųjų apsisprendimą ir padidina tikimybę, kad daugiau žmonių taps organų donorais ir bus išgelbėta dar daugiau gyvybių.
Katalikų bažnyčia
Didžiosios pasaulio religijos sutaria, kad donorystė – vertingas atjautos, pagalbos kitam veiksmas. Transplantacija etiškai ir morališkai yra priimtina ir Vatikanui. Katalikų bažnyčia pritaria neatlygintinam mirusio žmogaus audinių ir organų dovanojimui kitam žmogui, kurį transplantacija gali išgelbėti nuo mirties.
Transplantacija etiškai ir morališkai yra priimtina ir Vatikanui.
Katalikų nuomone, organų donorystė yra broliškos meilės auka. „Numanomo sutikimo“ modelis jau veikia ES valstybėse, kuriose katalikiškos vertybės yra giliai įsišaknijusios į nacionalinį tapatumą. Tai tokios šalys kaip Ispanija, Italija ir Lenkija. Tačiau ši tvarka Bažnyčiai vis dar kelia abejonių. Sakoma, kad pasyvus sutikimas nėra laikomas aktyviu žmogaus dovanojimo veiksmu.
Anglijoje veikia privalomojo apsisprendimo modelis, dar vadinamas „mandated choice“. Piliečiai turi apsispręsti, ar nori būti donorais gaudami arba atnaujindami vairuotojo teises. Toks modelis labiau priimtinas ir Bažnyčiai. Deja, šis modelis kol kas neduoda norimo rezultato, todėl jau pradėtos viešos diskusijos dėl „numanomo sutikimo“ modelio pritaikymo. Velsas „numanomo sutikimo“ modelį įtvirtino 2015 metais.
Bobučių pasakos
Tuo tarpu Lietuvoje organų donorystė vis dar apipinta nepagrįstomis baimėmis ir mitais, kurie stabdo žmones nuo kilnaus veiksmo – išgelbėti kito žmogaus gyvybę.
Viena dažniausiai pasitaikančių pasakų, kad į konkretaus donoro gyvybę gali būti pasikėsinta. Tai yra visiškai nepagrįsta baimė, nes nustatyti, ar žmogaus organai yra tinkami transplantacijai, galima tik po žmogaus mirties. Tik tuomet galima ištirti, ar organai bus tinkami donorystei.
Antra pasaka, kartais sutinkama ir fantastikos trilerių siužetuose – sumokėjus daktarui, šis gali slapta atlikti organų transplantaciją. Transplantacijos procese dalyvauja apie 100 skirtingų geriausių savo srities specialistų su ypatingai sudėtinga medicinine įranga, todėl nuslėpti tokį veiksmą, tuo labiau Lietuvoje, tiesiog neįmanoma.
Ir trečias mitas, kurį būtina paneigti – organai donorystei gali būti paimti iš žmogaus, kuris dar gali atsigauti. Tai yra netiesa – organai transplantacijai gali būti paimti tik iš tokio donoro, kuriam yra nustatyta smegenų mirtis. Smegenų mirties nustatymo kriterijai yra labai griežti, o nustatytą mirtį privalo patvirtinti speciali diagnostika ir mažiausiai trijų gydytojų konsiliumas.
Esu įsitikinęs, kad tik drąsiai kalbėdami apie organų donorystę, pasiremdami moksliniais tyrimais ir geriausia Vakarų šalių praktika, galėsime išsklaidyti nepagrįstas baimes ir atsisakyti pasenusios tvarkos. Tai būtų nedidelis, bet svarbus civilizacinis žingsnis, kuris didintų visuomenės sąmoningumą ir išgelbėtų šimtus gyvybių.
Mykolas Majauskas yra Lietuvos Respublikos Seimo narys, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atstovas.
