Vyriausybė poreikį didinti išlaidas aiškina siekiu mažinti socialinę atskirtį. Norai geri, tačiau ar galvojama apie tai, kokios to realios pasekmės? Atsakymas paprastas – toliau nevaldomai augančios kainos.
Tokiais atvejais kainų lygis kontroliuojamas centrinio banko išjungiant pinigų spausdinimą arba dar kitaip – monetarine politika. Tokiu būdu valstybė valdo pinigų kiekį apyvartoje ir prižiūri kainų augimą. Taip elgiasi Lenkija, Jungtinė Karalystė, Šveicarija, Jungtinės Amerikos Valstijos.
Eurozonos valstybės, tame tarpe ir Lietuva, savarankiškos monetarinės finansų politikos neturi. Todėl dažnai vienintelis instrumentas kontroliuoti pinigų kiekį – biudžeto politika. Ne spausdinant pinigus, bet didinant ar mažinant valstybės išlaidas. Jei Vyriausybė didina išlaidas, pinigų apyvartoje daugiau – kainos kyla greičiau, jei stabdo išlaidų augimą – kainos kyla lėčiau.
Jei pinigai skiriami investicijoms ar švietimo reformoms – didinamas ekonomikos potencialas ir ūkio produktyvumas. Tuomet atlyginimai kyla reikšmingai greičiau nei kyla kainos. Tačiau, kai pinigai pravalgomi ir išleidžiami einamiesiems poreikiams – kainos kyla ir neretai dar greičiau nei kyla atlyginimai.
Valstybės pareigūnai Lietuvoje ilgai neigė augančias kainas ir su tuo susijusį poreikį didinti atlyginimus. Tačiau pastaraisiais metais kainų pokyčių ignoruoti nebeįmanoma ir ekonomistai jau drąsiai sako, kad Lietuvos ūkis kaista.
Skaičiai kalba patys už save: vartojimo prekių kainos per metus padidėjo 4 proc., o paslaugų – 5,7 proc. Maitinimo paslaugų kainos išaugo 10,3 proc., pieno produktų, sūrio ir kiaušinių kainos padidėjo net 13,1 proc., aliejaus – 19,9 proc., alaus kainos išaugo trečdaliu – 31,4 proc. Tokie kainų šuoliai kelia ne tik nerimą, bet ir pyktį.
Išsivysčiusių euro zonos šalių atveju bendras kainų lygio kilimas nėra laikomas žalingu, tačiau tik tuo atveju, kai infliacija neviršija 2 proc., besivystančių šalių atveju – 3 proc. Lietuvos atveju, kai ketiname tapti Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) nare, 2018 metų fiskalinė biudžeto politika turėtų taikyti į tokią infliaciją, kuri neviršytų 2,5 proc.
Šiuo metu aišku yra tai, kad kainų augimas viršija 4 proc. Tuo tarpu Vyriausybės planuose ir toliau nėra reikšmingų investicijų ar švietimo reformų, kurios didintų ekonomikos pajėgumą. O socialinės išmokos skiriamos neatsižvelgiant į asmenų pajamas ir valstybės išlaidos nukreipiamos einamiesiems poreikiams.
Todėl kainos ir toliau reikšmingai augs. Klausimas tik vienas – kas prisiims atsakomybę?
Mykolas Majauskas yra Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys, Biudžeto ir finansų komiteto narys.
