Pirmasis svarbus prezidentės D.Grybauskaitės susitikimas po rinkimų su finansų ministru R.Šadžiumi apsiribojo, mano vertinimu, nykia buhalterine diskusija. Pagal viešus pasisakymus susitikimo eigą galima būtų įsivaizduoti maždaug taip:
– Duok pinigų gynybai!
– Neturiu.
– Kodėl neturi?
– Nesurenku.
– Gal blogai PVM suplanavai?
– Ne, suplanavau gerai, tik, va, mokesčių inspekcija nedirba.
Suprantu sudėtingą prezidentės situaciją, kuomet ji priversta dirbti su tuo, ką tauta išrinko. Atleis ministrą R.Šadžių, žiūrėk, gaus vėl padiskutuoti angliškai su ministre L.Graužiniene. Sunki dalia, bet pakeliama ir mums visiems aktuali. Todėl norėtųsi, jog aukščiausių valstybės politikų susitikimai ir komunikacija visuomenei neapsiribotų buhalterinėmis temomis.
Prieš gaunant Vyriausybei naujus įgaliojimus, ministras turėtų pristatyti prezidentei ir visuomenei planuojamą valstybės finansų politikos kryptį bent ateinantiems keliems metams.
Prieš gaunant Vyriausybei naujus įgaliojimus, ministras turėtų pristatyti prezidentei ir visuomenei planuojamą valstybės finansų politikos kryptį bent ateinantiems keliems metams.
Būtų svarbu sužinoti, kas per pastaruosius kelis darbo metus pavyko, kas bus keičiama, kokių toliau tikslų siekiama ir kokiomis priemonėmis.
Prezidentė turėtų išlikti reikli ir nuosekli, toliau kelti ministrų kabinetui aukštus standartus, kaip tai buvo daroma A.Kubiliaus vadovaujamos Vyriausybės metu. Deja, po vakar dienos susitikimo susidaro įspūdis, jog finansų politikoje kol kas viskas gerai. Tik nėra iki galo aišku – PVM blogai planuojamas ar blogai renkamas.
Gaila, jog buvo praleista puiki galimybė prezidentei ir finansų ministrui po susitikimo draugiškai pakartoti istorinį valstybės siekį prisijungti prie Eurozonos jau nuo kitų metų sausio pirmos dienos.
Priminti neginčijamą naudą visiems abejojantiems šiuo žingsniu. Užtikrintai pakartoti, jog euro ir lito santykis nepasikeis. Paaiškinti visuomenei dar kartą, jog šie pokyčiai svarbūs ir reikalingi, siekiant užtikrinti valstybės finansų stabilumą ir sėkmingą Lietuvos integraciją į Europos Sąjungą. Stipri politinė žinia neleistų Lietuvoje taip lengvai plėtotis populistinei euroskeptikų diskusijai.
Po susitikimo iš ministro neišgirdome nieko ir apie reikalingus pokyčius valstybės mokesčių politikoje. Ekonominei krizei praėjus, laikas būtų peržiūrėti finansų sistemą ir įvertinti galimybes mažinti darbo santykių mokesčius.
Prisiminkime, jog darbo santykių apmokestinimas Lietuvoje išlieka vienas didžiausių visoje Europoje. Nereikia stebėtis, jog daugiau kaip 20 procentų šešėlinės ekonomikos sudaro atlyginimai vokeliuose.
Reikėtų įvertinti, galbūt, kovoje su šešėliu didesnį rezultatą galėtų duoti ne tik griežtesnis verslo ir dirbančiųjų kontroliavimas, bet ir nuoseklus darbo santykių mokesčių naštos mažinimas.
Iš finansų ministro neišgirdome ir apie senų, valstybės finansuojamų programų peržiūrėjimą.
Kiekvienais metais Seimas iš naujo patvirtina eilę valstybės programų ir asignavimų, kurie gyvuoja jau antrą dešimtmetį, o gal ir daugiau. Laikas būtų peržiūrėti, kurios programos pasiteisina, kurios vis dar kuria pridėtinę vertę visuomenei ir kurios jau nebe. Siekiant rimtų rezultatų, reikėtų iš esmės peržiūrėti biudžeto asignavimus, o ne tęsti ir lipdyti seniai veikiančių programų išlaidas. Nereikia stebėtis, jog, prieš dvidešimt metų suformuotas išlaidų biudžetas šiandien nesudaro galimybių naujų prioritetinių sričių finansavimui.
Po susitikimo buvo kalbėta apie tai, jog mokesčių inspekcija toliau spaustų verslą mokėti Finansų ministerijos suplanuotus mokesčius. Taip ir liko neaišku, kas kaltas – verslas ar mokesčių inspekcija – dėl nesurenkamų mokesčių, bet tikrai ne Finansų ministerija.
Visgi laikas nustoti kaltinti vieniem kitus, bet pasistengti atsakingai planuoti pajamas ir išlaidas bei keisti verslą prižiūrinčių institucijų požiūrį į privatų sektorių. Vyriausybė turėtų modernizuoti verslą prižiūrinčias institucijas ir formuoti naujus tikslus, kurie motyvuotų ne tik išlupti Finansų ministerijos suplanuotas pajamas, bet ir konsultuoti sąžiningą verslą. Tai skatintų verslumą ir leistų tikėtis didesnių pajamų į valstybės biudžetą.
Vyriausybė turėtų modernizuoti verslą prižiūrinčias institucijas ir formuoti naujus tikslus, kurie motyvuotų ne tik išlupti Finansų ministerijos suplanuotas pajamas, bet ir konsultuoti sąžiningą verslą.
Deja, iš finansų ministro neišgirdome ir apie tai, jog reikia efektyviau valdyti valstybei priklausantį turtą.
Daug buvo kalbėta ir daug įvairių ataskaitų rašyta, kokį valstybė valdo turtą ir kaip jo neišnaudoja. Analizuojant valstybės finansus, kartais prisimeni kygose aprašomą gyvenimą viduramžiuose, kuomet Bažnyčia, aplipusi pasakiškais turtais, toliau spaudė vargšus mokėti duoklę.
Po vakar dienos susitikimo nieko neišgirdome ir apie valstybines įmones. Panašu, jog nebėra poreikio modernizuoti, skaidrinti ir depolitizuoti valstybės valdomas įmones. Daug sėkmingų užsienio pavyzdžių parodė, jog efektyviai valdomas valstybės turtas galėtų nešti ženklias pajamas valstybei. Tai sukurtų rezervą, reikalingą tobulinti valstybės teikiamas paslaugas arba mažinti mokesčius.
Šį kartą pokalbis su finansų ministru sukosi apie buhalteriją, geriausiu atveju apie finansus, bet ne apie valstybės finansų politiką. Belieka tikėtis, jog pokalbiai su kitais naujos senos Vyriausybės ministrais bus kitokie. Galbūt sužinosime daugiau apie ministrų strategines politikos kryptis, prezidentės formuojamus jiems tikslus, numatomus pokyčius ir priemones. Ir buhalterija pasiliks už durų.
Mykolas Majauskas yra Šešėlinės Vyriausybės finansų ministras
