Tam, manau, yra trys svarbios priežastys. Visų pirma, pernelyg dažnai šeimą matome kaip savaiminį tikslą. Užsienio studijos parodė, jog šeima svarbi, tačiau, norint išvengti skurdo ir susikurti patogų gyvenimą, vien tik jos nepakanka.
Sėkmės formulė susideda iš trijų svarbių pasirinkimų: išsilavinimo, darbo ir šeimos. Tarptautiniai tyrimai parodo, jog net devyni iš dešimties, turėdami šias tris dedamąsias, išvengia skurdo. Todėl, norėdami gyventi stiprioje ir pažangioje visuomeneje, kalbėkime apie šeimą ne kaip savaiminę vertybę, bet kaip svarbią sėkmės sudedamąją dalį, kur išsilavinimas, darbas ir šeima yra vienas be kito neatsiejami.
Antroji šeimos politikos ignoravimo priežastis susijusi su šios temos apaštalams būdingu kategoriškumu. Formuodami teisingus tikslus, pakeliui neretai supriešiname visuomenę išskirdami tuos, kurie turi ir neturi. Nemaža visuomenės dalis šiandien priėmė sprendimą nekurti šeimos; pražūtinga būtų priešinti ar moraliai išskirti, jei neplanuoji, nenori, negali ar, tiesiog, tau nepasiseka sukurti jos.
Pasitelkime plačios visuomenės paramą kurdami stiprią valstybę. Pabandykime, nepriešindami žmonių, formuoti ilgalaikią valstybės viziją tradicinės šeimos pagrindu.
Šiuolaikiškas, ne santuokoje gyvenantis ir vaikų turintis jaunimas vertina šeimą. Lygiai kaip ir vieniši ar išsiskyrę tėvai supranta šeimos svarbą, nors gal ir nesitiki artimiausiu metu patirti jos teikiamų privalumų. Pasitelkime plačios visuomenės paramą kurdami stiprią valstybę. Pabandykime, nepriešindami žmonių, formuoti ilgalaikią valstybės viziją tradicinės šeimos pagrindu.
Atsakingai vertindami žmonių pasirinkimus galime suvienyti požiūrius, užsitikrinti moralinės daugumos paramą ir pasiekti daugiau.
Trečioji priežastis, dėl kurios šeimos politika, mano manymu, vis dar nesulaukia tinkamo visuomenės dėmesio, susijusi su valstybės socialinės politikos stoka. Galima tik pasiguosti, jog ambicijos ir aiškios krypties stoka matoma ne tik šeimos politikoje.
Pabandykite sau atsakyti, kokie šiuo metu keliami svarbiausi ekonomikos ir finansų politikos tikslai ir suprasite, jog šeimos klausimas toks pats svarbus ir nesvarbus kaip ir visi kiti.
Valstybinės ambicijos vakumas kolkas išlieka išskirtiniu Vyriausybės veiklos bruožu. Minimalaus atlyginimo dydis nuo pat rinkimų į Seimą kampanijos pradžios buvo ne tik koalicijos ašiniu socialinės strategijos klausimu, bet ir visa baigtine socialine politika.
Sunku paaškinti, kodėl ministrai kalbėdami apie minimalaus atlyginimo didinimą galvoja, jog sprendžia skurdo ir visuomenės socialinės atskirties klausimus. Kaip toli reikėjo visuomenės elitui nuklysti, jog patikėtų, kad valstybės pašalpa gali atstoti silpną šeimą, o minimalaus atlyginimo augimas gali išgelbėti nuo skurdo.
Paaiškinimas tik vienas – pakelti minimalų atlyginimą ar skirti pašalpą yra daug lengviau nei efektyviai valdyti valstybės turimą turtą, prispausti valstybines įmones mokėti dividendus, pritraukti naujas užsienio investicijas ar skatinti verslumą.
Ambicinga ekonominės politikos darbotvarkė leistų valstybei sumažinti darbo mokesčius, ženkliai padidinti namų ūkio pajamas ir sukurtų naujas, gerai apmokamas darbo vietas. Tai paskatintų kurti ir stiprias šeimas. Deja, kol kas tai pernelyg daug pastangų, kompetencijos ir politinės valios reikalaujantis kelias.
Visgi, nesitaikydami su esama padėtimi ir siekdami esminių pokyčių, pabandykime sugrąžinti tradicinės šeimos temą tarpe svarbiausių valstybinių ambicijų. Matykime ją ne kaip savaiminį tikslą, bet svarbią sėkmės sudedamąją dalį, kartu su reikiamu išsilavinimu ir galimybe sąžiningai užsidirbti ar susikurti sau darbo vietas.
Tuo pačiu pasistenkime išvengti dogmų, suprasdami žmonių pasirinkimus, ir kurkime valstybę taip, jog mūsų požiūris į šeimą ne priešintų ir skaldytų, bet vienytų visuomenę.
Mykolas Majauskas yra Šešėlinės Vyriausybės narys, „World Economic Forum“ tinklo Lietuvoje steigėjas
