Politinis ir socialinis aktyvizmas turi labai didelę galią, visuotinis nuomonės pareiškimas gatvėse gali nulemti įvairius pokyčius visuomenėje ir daryti poveikį visai valstybės politikai. Tą dabar matome JAV, kur dėl rasinių klausimų sunerimę protestuotojai paskatino atsakingas valstybines institucijas reaguoti ir tenkinti bent dalį protestuotojų išsakytų reikalavimų. Pokyčiai vyksta, tačiau, kaip visada, ne taip greitai, kaip norėtų aktyvistai. Analogiška situacija susiklostė su klimato aktyvistais, kurie taip pat siekia kilnių tikslų, į kuriuos po truputį yra įsiklausoma. Tačiau, ar tikrai visi protesto dalyviai ir aktyvistai pajėgūs konkrečiai atsakyti, kokių permainų jie siekia?
Tarkime, ar kiekvienas esame įsigilinę į Jungtinės Karalystės klimato aktyvistų, pasivadinusių „išnykimo sukilimu“, keliamus reikalavimus? Tikriausiai nustebinsiu daugumą pasakęs, kad „išnykimo sukilimo“ reikalavimai nepasibaigia aplinkos išsaugojimu, jie siekia socialistinių politikų ir praktikų įdiegimo visur, kur įmanoma. O ką, jei mums rūpi aplinka, bet mes neprijaučiame komunistinei ideologijai? Analogiška situacija stebima ir rasės klausimo įkvėptuose protestuose JAV ir netgi Lietuvoje – visuomenė susiburia svarbiam ir opiam klausimui spręsti, tačiau ar dalyvaujančios visuomenės supratimas apie judėjimų, kuriuos jie palaiko tikslus, yra išsamus?
Pokyčiai vyksta, tačiau, kaip visada, ne taip greitai, kaip norėtų aktyvistai.
Pilietinis dalyvavimas, taip pat ir protestai, yra bet kokios laisvos visuomenės teisė ir, netgi sakyčiau, pareiga. Tačiau problemos pradeda ryškėti, kai aktyvus politinis dalyvavimas neturi aiškios krypties ar suvokimo, kokio tikslo siekiama; kai visuomenė tik įvardija savo pasipiktinimą (kuris dauguma atvejų yra pagrįstas), tačiau nepasiūlo alternatyvų ar sprendimų, neturi aiškių ir įgyvendinamų rekomendacijų. Taip, gyvename netobuloje visuomenėje ir visada yra vietos teigiamiems pokyčiams, tačiau kokie tie pokyčiai turėtų būti? Kiek laiko ir resursų yra sunaudojama palaikant judėjimus gatvėse, kai tie resursai galėtų būti panaudoti realių būdų, padedančių problemą spręsti, paieškai ir darbui su įstatymų leidėjais?
Dar viena problema su visuomeniniais judėjimais yra tai, kad jie dažnai yra grįsti emocijomis ir asmenine patirtimi, asmeniniu susirūpinimu dėl konkretaus klausimo. Judėjimų lyderiai retai yra ekonomikos ar politikos ekspertai, retai supranta ir įsivaizduoja, kaip atrodytų jų judėjimo idėjos praktikoje ir kokį realų poveikį visuomenei jos turėtų. Yra lengva pasakyti „Pakelkime algas mokytojams“ ar „Tapkime gamtai draugiški,“ tačiau tokie pokyčiai pareikalautų itin didelių valstybės investicijų. Kas už tai sumokės? Greičiausiai, ne protestų ir judėjimų dalyviai.
Filosofijos klasikas José Ortega y Gasset‘as savo veikale „Masių sukilimas“ išdėstė labai šiems laikams aktualią problemą. Visuomenė, gyvenanti sąlyginai ramiais laikais, nepatirianti gausių problemų ir skurdo, pradeda, liaudiškai tariant, ieškoti sliekų ten, kur jie įprastai negyvena. Masės, nesuvokdamos, kad dabartinė sistema yra jų dabartinės gerovės pamatas, skuba kritikuoti viską ir siūlo radikalias permainas nesuprasdami, kaip tai juos paveiks. Žmonės protestuoja prieš kapitalistinę sistemą naudodamiesi šios kapitalistinės sistemos vaisiais – technologijomis ir laisve, kylančia iš modernių laikų galimybių. Žmonės, skelbiantys savo meilę laisvei kitu atsikvėpimu kalba apie tai, kaip kai kurias laisves reikėtų drausti, kaip kai kurias sritis reikėtų kontroliuoti, visa tai – nė nepasvarsčius apie galimas ilgalaikes pasekmes.
Problemos pradeda ryškėti, kai aktyvus politinis dalyvavimas neturi aiškios krypties ar suvokimo, kokio tikslo siekiama
Kol socialinius judėjimus organizuos bei juose dalyvaus žmonės, kurie neturi ekspertinio išmanymo ar bent jau konkrečių pasiūlymų, kaip spręsti rūpestį keliančias problemas, tol galime tikėtis tik visuomenės susiskaldymo, iššvaistyto laiko bei resursų. Visuomeninis aktyvizmas neturėtų būti proga įkelti savo asmenukę iš protesto į socialinius tinklus, tai turėtų būti įrankis visuomenės poreikiams ir jaučiamoms problemoms išreikšti. Tad mano rekomendacija tiek sau, tiek visiems kitiems, yra pasistengti suprasti, ko konkrečiai mes siekiame socialiniais judėjimais ir protestais; ar mes išties turime ką pasakyti, ar visgi esame vedami inercijos. Būtų labai neatsakinga nupiginti visuomenės susibūrimo svarbą tiek įstatymų leidėjų, tiek plačiosios visuomenės akyse.
Supraskime, už ką kovojame. Supraskime, kokių pokyčių norime. Supraskime, kokias pasekmes mūsų reikalaujami pokyčiai turės. Ir tik tada eikime į gatves. Net ir kilniausia idėja gali būti išjuokta, jei tos idėjos skleidėjai patys nesusigaudo, ko jie nori.
Dr. Mykolas Simas Poškus yra Mykolo Romerio universiteto Aplinkos psichologijos tyrimų centro vyriausiasis mokslo darbuotojas.
