Po tokios įžangos, aš – liberalus gamtos mylėtojas, Jums papasakosiu, kodėl būtų šaunu, jei Lietuvos draustinius ir kitas saugomas natūralios aplinkos teritorijas gausiau atvertume visuomenei ir imtume pinigus už lankymąsi jose.
Pirmiausia turite prisiminti klasikinį ekonomikos teorijos posakį – „nemokamų pietų nebūna.“ Jei valstybė Jums suteikia paslaugą, už ją kažkas sumokėjo. Tikriausiai prie šios paslaugos apmokėjimo prisidėjote ir Jūs, bet taip pat prisidėjo ir tie, kurie šios paslaugos negauna. Visi kolektyviai mokame už vaikų vidurinį lavinimą, nors vieni iš mūsų turi daug vaikų, kiti – nė vieno. Lietuvoje nėra nemokamo vidurinio lavinimo, šią kainą pasidaliname mes visi, mokėdami mokesčius. Tas pats galioja ir medicinai – už „nemokamas“ paslaugas susimokame visi, nepriklausomai nuo to, ar sergame, ar esame sveiki.
Kažkas panašaus vyksta ir su saugomomis gamtos teritorijomis. Jas išlaikome mes visi, o jomis naudotis gali nedaugelis. To rezultatas – aibė pasakiško grožio gamtos, kuriai palaikyti ir saugoti turime ribotą kapitalą ir kurios grožį dažniausiai mato tik šias teritorijas prižiūrintys žmonės. Jiems labai pasisekė, bet... Aš irgi noriu matyti tą grožį. Todėl siūlau alternatyvą.
Ekskursijos, pažintiniai takai, orientavimosi varžybos, edukacinės veiklos, kitos laisvalaikio pramogos – visa tai yra nesunkiai įgyvendinamos veiklos, kurios turi potencialo pritraukti aibes gamtos mylėtojų.
O ką, jeigu saugomų natūralios gamtos teritorijų priežiūrą finansuotume ne iš mokesčių mokėtojų pinigų, bet leistume šioms teritorijoms pačioms generuoti pajamas? Tai reikštų, kad tokios teritorijos turėtų veikti kaip verslai, siūlydami visuomenei lankymosi paslaugą. Ekskursijos, pažintiniai takai, orientavimosi varžybos, edukacinės veiklos, kitos laisvalaikio pramogos – visa tai yra nesunkiai įgyvendinamos veiklos, kurios turi potencialo pritraukti aibes gamtos mylėtojų. Taip generuojamos pajamos būtų reinvestuojamos į pramogų infrastruktūros saugomoje teritorijoje gerinimą bei gamtos išsaugojimo užtikrinimą. Visuomenės poreikis padiktuotų, kokio pobūdžio edukacinių užsiėmimų, kokių pramogų ar veiklų reikia, beliktų tik efektyviai šį poreikį atliepti. Aš, pavyzdžiui, mielai eičiau pažintiniu taku, kuriame turėčiau galimybę pastebėti ir gal net, likimui nusišypsojus, nufotografuoti kokį retą paukštuką.
Jei saugomoms gamtos teritorijoms leistume pačioms save išlaikyti, tai reikštų ne tik visuomenei patrauklių pramogų ir pažintinės veiklos sukūrimą, ne tik erdvių atvėrimą gamtos mylėtojams, bet ir sutaupytus mokesčių mokėtojų (Jūsų ir mano) pinigus, nes staiga nebereiktų išlaikyti milžiniškų erdvių ir jų priežiūros. Tai taip pat reikštų, kad finansinė našta teritorijų išlaikymui kristų būtent ant tų žmonių, kurie realiai naudojasi teritorijomis pečių. Jei Jūs nesate iš tų, kuriems tokios pramogos ar veiklos būtų įdomios – geros naujienos! Tai reiškia, kad už tai ir nemokate. Na, o jei visgi esate gamtos mylėtojas, kuris, kartu su manimi būtų vienas iš pirmųjų, kurie perka bilietus į ekskursiją po saugomą teritoriją, dar geresnės naujienos – Jūs žinote, kad Jūsų pinigai bus panaudoti šiai teritorijai prižiūrėti.
Tarp gamtosaugininkų ir gamtos entuziastų yra gana nemažai tokių, kurie norėtų, kad viskas būtų centralizuota, uždrausta ir uždaryta. Aš nesu vienas jų. Manau, kad gamtos grožį reikia atverti žmonėms ir užtikrinti, kad šis grožis būtų prižiūrimas. Ir, mano nuomone, geriausias būdas tai padaryti, yra paversti bent dalį saugomų natūralios gamtos teritorijų traukos centrais, kurie gebėtų savarankiškai generuoti pajamas ir išsilaikyti be valstybės paramos.
Dr. Mykolas Simas Poškus yra Mykolo Romerio universiteto Aplinkos psichologijos tyrimų centro vyriausiasis mokslo darbuotojas.
