Kai kurie išėjome atostogų nebūtinai savo noru, bet iš pilietinės pareigos. Kai kurie esame priversti „suveržti diržus.“ Kai kurie rizikuojame prarasti arba praradome darbus. Ką jau kalbėti apie patiriamas ir potencialiai gręsiančias medicinines išlaidas, paslaugų apmokėjimą, pasiimtas paskolas... Dalis mūsų turime artimųjų, kuriais turime pasirūpinti.
Kas turėtų būti atsakingas tokiose situacijose? Kaip reikėtų joms ruoštis? Šiais sunkiais laikais didelė pagunda atsigręžti į valstybę ir jos institucijas, kaip į saugumo bei stabilumo garantą. Deja, kasdienė patirtis rodo, kad net ir turėdama geriausius ketinimus, valstybė mūsų neišgelbės. Valstybė mūsų neišgelbės todėl, kad gyvename ganėtinai laisvoje šalyje (tuo reikėtų džiaugtis ir didžiuotis), kurioje valstybės vaidmuo žmonių gyvenime yra ganėtinai ribotas (ir, jei kas manęs klaustų, turėtų būti dar labiau ribotas). Tai reiškia, kad turime laisvę patys priimti daugelį sprendimų, o su šia laisve ateina ir asmeninė atsakomybė.
Socialistinės ideologijos šalininkai pasisakytų, kad reikia didinti „socialinį saugumą“ iš žmonių atimant vis daugiau ir daugiau jų laisvių, apkraunant juos mokesčiais ir atimant iš jų teisę rinktis, o mainais gautų pažadą jais pasirūpinti nelaimės atveju. Lietuvoje turime unikalią situaciją, kai sumokėjus tokius gausius mokesčius neturime efektyvaus socialinio saugumo tinklo. Na, bent jau nesame persekiojami ir negyvename priespaudoje. Bet esamos situacijos suvokimas yra pakankama priežastis nusivilti socialistine svajone ir ieškoti laimės kur kitur.
Tai, visgi, kur slypi laimė ir saugumas krizės akivaizdoje, jei mumis nepasirūpins valstybė? Pirmiausia, laimė slypi suvokime, kad valstybė mums nėra nieko skolinga. Mes neturime magiškos teisės į kitų žmonių mokesčių pavidalu sumokamus pinigus. Jei valstybė mums garantuoja saugumo tinklą, mes turime suprasti, kad tai yra būtent tai – saugumo tinklas, tačiau turime patys stengtis išsilaikyti nenukritę, o juo naudotis derėtų retai ir tik esant didelei bėdai. Dievaži, jei pašalpų gavėjų būtų mažiau, pašalpos galėtų būti proporcingai didesnės. Tačiau tai reikalauja asmeninės atsakomybės prisiėmimo ir sąmoningo sprendimo neišnaudoti sistemos. Ganėtinai pamiršta koncepcija ta asmeninė atsakomybė... Senolių karta jau pensijoje ir jiems jau ne iki to, Y karta jau pavargusi ir nenori apie tai kalbėti ir ruošiasi senatvei, na o Z karta bijo darbo rinkos ir nori, kad jais kas pasirūpintų, kaip jais rūpinosi jų rūpestingi Y kartos tėvai. Klasikinio liberalizmo, asmeninės laisvės ir asmeninės atsakomybės idėjos tarsi tolimas prisiminimas. Bet, galbūt laikas šiuos idealus atgaivinti?
Pamėginkime pritaikyti laisvės ir atsakomybės principus ruošiantis ateinančioms krizėms. Pirma idėja, kurią reikia įsisavinti – valstybė Jums nieko neskolinga. Kas kaltas, kad atėjus krizei neturite santaupų? Tikrai ne valstybė. Tikriausiai reikėjo taupyti, kad nutikus kažkam netikėto būtų į kur atsiremti. Kas kaltas, kad sunku susirasti darbą? Tikrai ne valstybė. Tikriausiai reikėtų pasvarstyti, kokių kompetencijų reikia darbo rinkai ir prisiimti asmeninę atsakomybę už savo karjerą. Kas kaltas, kad stinga pinigų būsto išlaikymui? Tikrai ne valstybė. Tikriausiai reikėjo apsigyventi kuklesniame būste. Kas kaltas, kad stinga pinigų gausiai šeimai? Tikrai ne valstybė. Tikriausiai reikėjo atsakingiau planuoti šeimos finansinę ateitį.
Žinoma, ne visus dalykus gyvenime įmanoma suplanuoti. Būtent tam mes ir turime europietišką socialinę apsaugą, būtent tam ir mokame šiuos žvėriškai didelius mokesčius. Valstybinė socialinė apsauga yra skirta juodai dienai, kai nutinka kažkas, ko mes nepajėgūs suplanuoti. Tai nėra leidimas ar žalia šviesa visiškai išjungti savo smegenis ir neplanuoti iš viso. Tai yra valstybės duodamas pažadas padėti išskirtinai sunkiomis akimirkomis. Todėl mes turime asmeninę atsakomybę stengtis ir suplanuoti viską, ką esame pajėgūs suplanuoti, kad daugumos nelaimių akivaizdoje mes liktume tik minimaliai paliesti ir apsieitume be valstybės paramos.
Galiausiai, asmeninė atsakomybė taip pat pasireiškia per pagarbą kitiems Lietuvos piliečiams. Nesijauskime, kad turime kažkokią išskirtinę teisę į kitų sumokamus mokesčiu. Nesijauskime, kad gaudami valstybės paramą mes vienaip ar kitaip „atsiimame“ savo sumokėtus pinigus. Mokesčiai, bent jau teoriškai, turėtų būti sumokami be didelio tikėjimosi juos atgauti, tikint bendruoju gėriu ir tuo, kad tie pinigai bus panaudoti kilniai ir prasmingai. Krizės akivaizdoje daugiau remkimės į vieni kitus, ir visų svarbiausia – remkimės į save. Mes galime daug daugiau, nei galvojame, kad mes galime. Dabar yra pats metas pasveikti nuo sovietmečio sukelto visuotinio išmokto bejėgiškumo. Imkime savo gyvenimą į savo rankas, tapkime savo likimo kapitonais.
Mykolas Simas Poškus yra Mykolo Romerio universiteto Komunikacijos instituto docentas.
