Regis, jau laikas imti didžiuotis, kad lietuviai, nuo amžių braidę po mėšlą, tampa civilizuotais baltarankiais, bet ne, neišeina. Mat gyvulių ūkis Lietuvoje tebeklesti kaip klestėjęs, tik kitu pavidalu. Tradicinius gyvulėlius ir gyvulių augintojus Lietuvoje keičia netradiciniai, o visa, kas netradiciška, paprasto lietuvio širdyje ir psichikoje kelia sąmyšį ir nepasitenkinimą. Ar net stačiai pasipiktinimą.
Pavyzdžiui, iš žiniasklaidos nenyksta pranešimai apie reguliariai tai šen, tai ten įsiplieskiančius vietinės bendruomenės karus su danų kiaulėmis ir jų augintojais, kurių nosys, matyt, surėdytos kitaip negu vietos gyventojų, ir tūkstantinių bandų srutos jiems ne smirdi, bet gardžiai kvepia augančiu pelnu. O gal lietuviai kiaulių augintojai tiesiog intuityviai jautė, jog tai, kas per daug, tas nebegerai, ir kiaulių augino tiek, kad neuždustų nei žmonės, nei gamta?
Gyvulėliams palankiose lietuviškose erdvėse netrūksta ir karvių. Tik ir jos – netradicinės. Mat tradicines karves gyventojai melždavo, o šitos, moderniosios, pačios melžia žmones. Ir vadinasi ta jų veislė ypatingai: „šventosios karvės“.
Tiesa, pavadinimas atkeliavo iš toli, iš Indijos, bet pačios karvės – vietinės, grynai lietuviškos kilmės, veisiamos ir auginamos Lietuvos universitetų teisės fakultetuose ar institutuose. Tai – gausi armija teisėjų, antstolių, notarų, advokatų, kurių priešakinis būrys pasiskelbė nepakaltinamais, nekritikuotinais, vienintelės ir aukščiausios tiesos valdytojais. Prokurorai dar tebesiblaško, neapsisprendžia, kieno interesus – viešąjį ar privatų (grupės draugų...) – jie turėtų ginti. Bet, reikia manyti, kolegos teisininkai jiems padės apsispręsti „teisingai“...
Gal nereikėtų burnoti prieš naująją karvių veislę, ypač prisiminus indiškas jų ideologijos šaknis, nes mūsų krašte netrūksta indiškų tradicijų, papročių, tikėjimų gerbėjų. Tačiau vertėtų žinoti, kad Indijoje šventos karvės gyvena pačios sau. Piliečiams niekas neužkrauna prievolės jas šerti ir popinti, juo labiau – derinti savo gyvenimą pagal jų maurojimą. Tik yra prievolė neskriausti tų perkarusių gyvulėlių... Pas mus – priešingai: lietuviškos šventos karvės jau taip melžia, taip skriaudžia kiekvieną, kuris patenka į jų akiratį, kad net pirmieji „iš trijų“ kartais nebeiškenčia ir užmauroja, vildamiesi pagalbos iš Briuselio... O ką kalbėti apie likusius tris milijonus – dantų griežimas visoje Lietuvoje!
Neką geresnės permainos ir arklių ūkyje. Vienas kitas žirgas, palaikydamas kompaniją herbo ristūnui, dar pamojuoja uodega kokiose nors lenktynėse, o dorų arklelių artojų, belgų ar žemaitukų, greit nė su žiburiu nerasim. Visus baigia nustelbti viena veislė – Trojos arkliai.
Viena vertus, gal jie puošia Lietuvos įvaizdį: atseit žiūrėkit, kokios senos, antikos laikus siekiančios mūsų tradicijos, kaip mes lengvai atveriame savo šalies, savo istorijos ir kultūros vartus kiekvienam iš kitur atžygiavusiam arkliui?!
Kita vertus, labai jau niekinga tų Trojos arklių funkcija: būti apgavikais-išdavikais, kurių pagalba į Troją prasiskverbia jos priešai... Prisiminęs šią funkciją imi ir suabejoji, ar verta, ar teisinga atverti savo tautos ir valstybės vartus kiekvienai iš kitur atkeliavusiai idėjai? Juk Lietuvos ir kitų baltų tautų istorija liudija, kad dėl kaimynų, ypač germanų ir slavų, įtakos nyko paribio baltų – lietuvių, prūsų, jotvingių ir kt. – kalbos, etninė kultūra, o drauge apnyko ir patys baltai.
Todėl itin nejauku, kai Trojos arklį ima priminti Lietuvos prezidentas: per Lenkijos prezidento viešnagę lengva ranka atveria lietuviškos rašybos vartus nelietuviškoms raidėms, o su jomis – ir nelietuviškiems garsams...
Tiesa, Trojos arklių yra ne tik tarp politikų, bet ir tarp lituanistų, kurie laimina ir įteisina nelietuviškų vardų-pavardžių rašymą nelietuviškomis raidėmis ar kitus kalbos naujadarus (sutrumpintas moteriškų pavardžių formas ir t. t.). Gal laikas ir jiems kritiškai pasižiūrėti į savo sprendimų padarinius, kurių kitaip kaip chaosu nepavadinsi?
Iki šiol, pavyzdžiui, niekam nereikėjo sukti galvos, kaip rašyti rusišką pavardę Cariov'as: ogi taip, kaip rašomas pamatinis žodis, iš kurio padaryta pavardė. Dabar – visiškas jovalas. Žodį caras teberašome tradiciškai, o iš jo padarytą pavardę maišome: tai Cariov, tai Tsariov... O kaip rašyti miesto pavadinimą: Carycinas ar Tsaritsinas? Arba Gedimino palikuonių Golycinų (Golitsinai?) pavardę? Jau nekalbu apie tai, kad naujai taisyklei nuolat „nusižengiama“ iš pamatų: užuot „piešę“ kirilicos raidyno ženklus (ar atitinkamai – kinų ir japonų, persiškus, ivrito, sanskrito rašmenis), bukai perrašinėjame juos pagal angliškos rašybos taisykles, o juk niekur nepaaiškinta, kuo angliški rašmenys Lietuvai geresni už tradicinius lietuviškus.
Kiek daug garbių lituanistų, kalbininkų, mokytojų, rašytojų, nusipelniusių kultūros veikėjų kalbėjo ir rašė apie žalą, kurią daro kalbai, o per ją – ir tautiniam mentalitetui, neapgalvotas naujovių brukimas į kalbą, nepagarba istoriškai susiklosčiusioms ir visuotinai
įsivyravusioms tradicijoms – Trojos arkliams ne motais! Ar kas pamėgino nuginčyti Justiną Marcinkevičių, kurio nuomone, bet koks kalbos keitimas silpnina kalbos autoritetą ir mūsų požiūrį į ją, o jei galima ir leidžiama atsisakyti vieno, antro, trečio, tuomet galime atsisakyti ir pačios kalbos!?
Juk taip mano ne šiaip sau kalbos "vartotojas" ar valdininkėlis, uždarbiaujantis spekuliacija kalbos dalykais, o Kūrėjas, kuris XX amžiuje savo kūriniais bene daugiausia nusipelnė lietuvių kalbai, kultūrai ir lietuvių savimonei.
Tačiau Trojos arkliai jo negirdi: kramto sau avižas ir žvengia – pusiau lietuviškai, pusiau angliškai. O juk avižos – lietuviškos! Ir būtent iš Lietuvos, o ne iš Anglijos mokesčių mokėtojų kišenės yra mokama valstybine pavadintos Lietuvių kalbos komisijos (VLKK) ir jos pirmininkės ponios Irenos Smetonienės veikla.
Ką nuveikė ši komisija, be to, kad atvėrė lietuvių kalbą kitų kalbų įtakai? Ar priimtinas lietuvių tautai tas kriterijus, kuriuo vadovaudamasi komisija priima vienus ar kitus kalbos gyvenimą reglamentuojančius nutarimus: „Pokyčius (kalbos – J.L.) gali lemti tik politikai – VLKK laikosi šios nuostatos.“ (I.Smetonienė)
Jei taip, jei kalbos dalykus tvarko politikai, tada kam reikalinga VLK komisija? Politikų įgeidžiams įteisinti ir įgarsinti, komisijos narių lengvai duonai?
Atsakymą galėtų duoti, pavyzdžiui, Saulėlydžio komisija. O kol ji tai padarys, vertėtų prisiminti ir įgyvendinti prieš keletą metų nuskambėjusį siūlymą apmokestinti visus Lietuvoje veikiančius ūkio subjektus, kurie pageidauja savo iškabose, dokumentacijoje, skelbimuose, spaudoje, konferencijose ir kt. vartoti ne lietuvių kalbą (išskyrus Lietuvos tautinių mažumų visuomenines–kultūrines organizacijas), o pinigus, surinktus iš šių mokesčių, skirti specialiam Lietuvių kalbos ir kultūros išsaugojimo fondui. Kaip nurodė šio pasiūlymo autorius žygeivis Kęstutis Čeponis, panašios ekonominės priemonės taikomos Prancūzijoje, kuri, žinia, gana aršiai ir sėkmingai kovoja su anglų kalbos invazija.
Jei kas turi geresnių siūlymų – pirmyn, į dienos šviesą. Tik nepalikime Lietuvos reikalų saujelei nulietuvėjusių Trojos arklių ar šventoms karvėms. Užsiimkime tradiciniu gyvulių ūkiu, kitaip sugyvulėsime patys.
