Tada, nutolusiais 1991-aisiais. Toks pat brangymetis, neturto ir kylančių kainų prislėgti žmonės, bet nepalaužtos dvasios. Nepažeminti socialinės atskirties, kai, anot gražios Edmundo Ganusausko metaforos, į gyvąją barikadą stojo direktorius ir jo darbuotojas. Politikas ir jį kritikavęs žurnalistas.
Ir dabar. Toks pat krizės, infliacijos, šuoliuojančių kainų sausis. Tačiau nuniokotas ne tik krašto ūkis, bet ir dvasia.
Tada, 1991 metais, gindami Lietuvos laisvę mes gynėme visą liberalią Vakarų civilizaciją, kurios neatskiriamas atributas – nepriklausoma žiniasklaida. Todėl okupantai pirmiausia nusitaikė į ją – jau sausio 11-ąją užėmė Spaudos rūmus. Neklausė žurnalistų pažiūrų, nesidomėjo, ar leidiniai kairieji, dešinieji ar liberalieji – visos trylika redakcijų atsidūrė gatvėje.
Lietuvos žurnalistų atsakas į šią karinę galybę, gąsdinančias automatų serijas virš galvų į Spaudos rūmų sienas buvo solidarumas.
Lietuvos žurnalistų atsakas į šią karinę galybę, gąsdinančias automatų serijas virš galvų į Spaudos rūmų sienas buvo solidarumas. Per vieną dieną išleistas bendras laikraštis „Laisva Lietuva“ prabilo į skaitytojus šiais žodžiais: „Mes, įvairių Lietuvos laikraščių leidėjai bei žurnalistai, pareiškiame, jog padarysime viską, kad šiomis sunkiomis dienomis Lietuva bei jos žmonės neliktų be objektyvios informacijos. Mūsų profesijos lemtis būti dramatiškiausių įvykių sūkuryje ir sakyti tiesą. Išleisdami bendrą laikraštį lietuvių, rusų ir lenkų kalba „Laisva Lietuva“, manome, jog tai yra pats tikriausias kvietimas visiems geros valios Lietuvos žmonėms vienytis.“
Anuomet Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo ir Kremliaus politinis karas sykiu buvo tiesos ir melo grumtynės. Todėl žmonės Lietuvos televiziją ir radiją, televizijos bokštą gynė kaip savo ir valstybės gyvastį. Jokia drama neperteiks tų akimirkų, kai Eglė Bučelytė tiesioginiame eteryje taria paskutines frazes ir netrukus ekrane išvystame koridoriumi be garso slenkančius KGB „Alfa“ smogikus. Arba Bernadetos Lukošiūtės ir Algimanto Saduko tos grėslios nakties balsai per Lietuvos radiją – lyg Lietuvos širdies plakimas. Ir ūmai nuščiuvęs eteris – tarsi visą Lietuvą būtų ištikusi mirtis. Ir staiga vėl – tas iš Lietuvos radijo pasigirdęs kompozitoriaus Mindaugo Urbaičio sukurtas šaukinys: mes dar gyvi.
Lietuvos, taip pat kitų kraštų, neišskiriant ir talentingų sąžiningų Rusijos žurnalistų pastangomis pasaulis sužinojo tiesą apie agresiją ir jos nekaltas aukas. Atlaikius Kremliaus melo ataką, sustabdyti buvo ir tankai. Įvairių tautų žurnalistų sutelktomis pastangomis pavyko globaliai išplėsti viešosios nuomonės sferą. Pasaulio nuomonės negalėjo nepaisyti ne tik Kremlius, bet ir mieguistos Vakarų vyriausybės, kurioms labiau rūpėjo nafta ir Michailo Gorbačiovo išsaugojimas poste nei solidarumas su užsispyrusia Lietuva.
Lietuvos žurnalistams, anuomet iki galo atlikusiems savo profesinę pareigą visuomenei, žmonės atsidėkojo pasaulyje neregėtais reitingais – žiniasklaida pasitikėjo labiau nei Bažnyčia. Žinoma, tai ilgai trukti negalėjo. Galbūt žiniasklaidos likimą galėtume palyginti su tų nepamirštamų dienų didžiavyriu Vytautu Landsbergiu, kuris vadovavo lietuvių tautos pergalingam sausio 13-osios karui, derindamas beatodairišką drąsą ir politinę išmintį, tribūno aistrą ir nepajudinamą savitvardą, ištikimybę principams ir diplomato lankstumą. Tai buvo jo žvaigždžių valanda, kurią nūnai bemaž baigiame užmiršti. Profesoriaus vietą užėmė kiti valstybės bei partijų vadai ir generolai, nors ir nelaimėję nė vieno mūšio.
Be abejo, žurnalistų vieta – ne prie valdžios stalo. Bet ir ne prieduryje su ištiesta ranka. Sunku patikėti, kad Seimo pirmininkui Arūnui Valinskui būtų šovusi mintis parodyti žurnalistams, iš kur kojos dygsta. Kyla įtarimų, kad jis – tik svetimo sumanymo vykdytojas. Argi prie A.Valinsko žurnalistų „kvotų“ nedera Vyriausybės dėmesys jų honorarams ir PVM lengvatoms. Taip pat saugumo paskelbta žurnalistų vanagų medžioklė, paremta principu: „O kas yra patriotas, sakyk, meldžiamasis? Nagi tas, kuris šliaužioja prieš Pirmąją Šeimą ir liaupsina imperatorių bei vyriausybę, nepaisydamas, teisūs jie ar ne – o ypač tada, kai jie neteisūs; tai reiškia būti už savo šalį.„ Šitą Marko Twaino citatą ką tik iškeptas generolas Povilas Malakauskas turėtų priversti mintinai iškalti visus pavaldinius, kuriems pavesta „profilaktuoti“ žurnalistus. Kaip sakė kitas šmaikštuolis, valdžios vyrams nesutramdomą norą kurti šnipinėjimo teorijas sukelia negebėjimas tvarkyti jiems patikėtų reikalų.
Šių metų Sausio 13-ąją Seimas, valdžia, jos generolai, nelaimėję nė vieno mūšio, ir žurnalistai minės atskirai. Vėl susivieniję žurnalistai liks su tikraisiais laisvės kovų nugalėtojais – Lietuvos žmonėmis, kaip tą Sausio 13-osios naktį.
