Keista vertybių ir prioritetų maišalynė
Negerai jau tai, kad pro visą triukšmą, sukeltą dėl Lietuvos vardo jubiliejaus, beveik nebegirdimas vardą ir lietuvių kalbą išsaugojusios tautos tikrasis, o ne parodomasis–koncertinis balsas... O tai, ką girdime iš aukštų tribūnų, turbūt ir patį Maironį privertė apsiversti karste. Nes tie, kurie pakviečiami į aukštąsias tribūnas, dažniausiai kalba tokia prasta lietuvių kalba, kurios nebesuprastų XX amžiaus Lietuvos patriotai. Pavyzdžiui, jau į devintus metus įsivažiavo antrasis tūkstantmetis, o kai kurie seimūnai, verslininkai ar nemenko rango biurokratai užuot skaičiavę „du tūkstančiai“ devintieji metai, tebetvirtina: „du tūkstantis...“ Ir į visokius postus tebekeliame ne kandidat'us, o kandida'tus... O jei raudonu pieštuku taisytume tekstus, kuriuos įgarsina seimūnai Antanas Nedzinskas ar Asta Baukutė, tai kitokios spalvos ir nebematytume: vienos klaidos, ne tik kirčiavimo ar linksniavimo, bet ir sintaksės bei stiliaus.
Nieko keista, kad moteris iki proto aptemimo myli toli gražu ne patį geriausią ar doriausią vyriškos giminės atstovą.
Pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuvių kalbos komisijos iniciatyva kalbininkai fiksuodavo Seimo narių kalbos klaidas ir su jomis supažindindavo klaidų „autorius“: kad mokytųsi, kad Seimo tribūnos nepaverstų lietuvių kalbos susinimo priemone. Kur dabar tie mokytojai?
Matyt, kai Lietuvos „liaudis“ Seimo nario mandatą patikėjo Viktorui Uspaskichui, „politkorektiškumo“ ar populistiškai suprantamos demokratijos labui į lietuvių kalbos kokybę (kaip ir daug ką) buvo numota ranka...
O po to, kai ta pati „liaudis“ nemenką skaičių Seimo mandatų patikėjo grupei avantiūristų, kuriuos kai kurie apžvalgininkai taikliai buvo pavadinę „teletabiais“, jau ir rankų nebeužtenka moti į tuos dalykus, kurie dar taip neseniai buvo jei ne šventi, tai bent verti pagarbos.
Pavyzdžiui, kaip mums vertinti moterį – ne politikę, ne sėkmingą verslininkę ar „popso“ žvaigždutę, o mylinčią motiną ir žmoną, pasiaukojamai kurstančią savo šeimos židinį, po to, kai tą židinį begėdišku gobšumu, melu ir veidmainyste prišiukšlino viena Seimo narė iš tos „teletabių“ partijos?
Nieko keista, kad moteris iki proto aptemimo myli toli gražu ne patį geriausią ar doriausią vyriškos giminės atstovą. Taip savąjį „daktarą“ ir „daktariukus“ myli Kauno Daktarienė. Taip pasiaukojamai, iki pat negarbingos, smurtinės mirties plėšiką ir žudiką Klaidą mylėjo jo ištikimoji draugužė Boni.
Sentimentalūs lietuviai, ypač lietuvės, turėtų tako pro ašaras nematyti girdėdami, kaip negailestingai atvirai žiniasklaida perteikia stačiai „didvyriškas“ A.Baukutės pastangas bet kokiomis (net prasilenkiančiomis su elementariu padorumu) priemonėmis apginti mylimą vyrą nuo teisėsaugos ir visuomenės nekuklaus, bet teisėto (kalbama juk apie viešą asmenį) smalsumo ir, rizikuojant karjera ar tiesiog geru vardu, tempti į šeimos židinį viską, kas po ranka pakliūva.
Bet negirdėti raudančių. Yra homeriškai besikvatojantys ar piktdžiugiškai šnypščiantys lyg angys. Ašarą braukia pati A.Baukutė, bergždžiai tikėdamasi užuojautos ir pagarbos savo jausmams.
Bergždžiai – todėl, kad, pavyzdžiui, Daktarų poros ar amerikiečių banditų porelės Boni ir Klaido gyvenimas bei likimas – tai jų pačių individualus pasirinkimas ir dėsninga tokio pasirinkimo pasekmė.
Bergždžiai – todėl, kad, pavyzdžiui, Daktarų poros ar amerikiečių banditų porelės Boni ir Klaido gyvenimas bei likimas – tai jų pačių individualus pasirinkimas ir dėsninga tokio pasirinkimo pasekmė. O štai A.Baukutė savo šeimines fantazijas pateikė tautai kaip ypatingą misiją, kuria savo laiku patikėjo dalis lietuviško elektorato, o dabar savo mažėjančiomis pajamomis yra priversti penėti visi mokesčių mokėtojai.
Būtent šitas – nuvilto pasitikėjimo viešu asmeniu ir piktnaudžiavimo valstybės biudžetu – aspektas trukdo elektoratui gerbti Seimo narės deramai ar nederamai demonstruojamą meilę vyrui ir vaikučiams.
Maža to, ne vienas rinkėjas tą viešai demonstruojamą meilę laiko pasityčiojimu ne tik iš meilės, bet ir iš valstybės, nes neatsiranda jėgos, galinčios ciniškąją porelę pastatyti į vietą.
Prokuratūra vis dar tebenarplioja A.Baukutei mestą kaltinimą dėl neteisėto pasinaudojimo kito asmens mokėjimo kortele, o etiški ir mažiau etiški Seimo kolegos tik rankomis skėsčioja, nes per dvidešimt Seimo veiklos metų nesugebėta priimti įstatymo, kuris neleistų Seimo nariams tyčiotis iš tautos jiems patikėto garbingo mandato. O viso to rezultatas – nebe valstybės kūrimas, o murkdymasis purvinoje maišalynėje.
