Šiandien Europa sveikina mus kaip savo prarastus sūnus. Tačiau mes patys niekad nelaikėme savęs prarastais... Mes jau pasiruošę, mes einame." Tai ištrauka iš Baltijos Tarybos pareiškimo "Baltijos kelias", kuris buvo priimtas 1989 metų rugpjūčio 12 dieną Baltijos Tarybos posėdyje Cesyje, Latvijoje.
Baltijos šalys atėjo. Praėjus dvidešimt metų jos yra nepriklausomos valstybės, visateisės euroatlantinių struktūrų narės. Tiesa, retorinį klausimą europiečiams apie nejautrumą, "kad mūsų nėra", galima perfrazuoti ir peradresuoti patiems sau: "Nors esame, kodėl mūsų nepastebi?" Štai Vokietijos kanclerė Angela Merkel viešai sugeba supainioti Lietuvą su Latvija... Tad artimiausią dvidešimtmetį Baltijos valstybėms reikėtų pasistengti, kad jos taptų pastebimos Europos Sąjungos (ES) veikėjai, gebančiai vykdyti veiksmingą bendrą politiką.
Ar verta tuo stebėtis? Įsijungę lietuviškų TV žinių laidas pamatysite pasakojimų apie pandų dauginimosi problemas, bet neišvysite reportažų iš Rygos ar Talino.
Tačiau ar verta stebėtis, kad mūsų nepastebi, menkai pažįsta vakariečiai, jei mes patys (Baltijos kraštai) vienas kito beveik nepažįstame? Ką, pavyzdžiui, paprastas lietuvis žino apie Latviją? Gal apie Latviją dar porą žodžių išspaustų, o apie estus nebent kokį anekdotą... Ko gero, ne ką geresnė padėtis būtų ir priešingoje situacijoje.
Ar verta tuo stebėtis? Įsijungę lietuviškų TV žinių laidas pamatysite pasakojimų apie pandų dauginimosi problemas, bet neišvysite reportažų iš Rygos ar Talino. Anksčiau, laisvės svaigulio laikais, Nacionalinė televizija buvo pradėjusi transliuoti latvių kalbos pamokas, bet entuziazmas greit išsikvėpė. Taip konkrečiais darbais ir netapo kalbos, kad Lietuvoje būtų retransliuojamas Latvijos nacionalinės televizijos kanalas, o Latvijoje mūsų. Užtat visuose kabelinių ir skaitmeninių televizijų paketuose rasite Pervyj Baltijskij Kanal, Baltijos kraštams adaptuotą Rusijos televizijos pirmąjį kanalą.
Nepastebimai tarp Baltijos sesių įsimetė konkurencija. Prisiminkime, kaip šnairavome į latvius ir estus, kai jie nepasekė Kovo 11-osios pavyzdžiu, kalbėjome, kad latviai yra silpnoji Baltijos šalių grandis, kai jų prezidentė Vaira Vykė-Freiberga vyko į Maskvą švęsti sovietų pergalės Antrajame pasauliniame kare metinių, o 2003 metų "kiaulių karas" yra vienas gėdingiausių baltiškų santykių puslapių. Pagaliau keistai atrodo, kad net per draugiškas krepšinio rungtynes lietuviai su latviais kaunasi lyg žūtbūtiniame mūšyje.
Tad ar yra prielaidų kalbėti apie baltišką vienybę? Žinoma, Baltijos kelio atmosferos, euforijos ir vienybės pojūčio neįmanoma pakartoti. Tai puikiai supranta ir trijų valstybių vadovai bei visuomeninės organizacijos, kurie net nebandė pakartoti šio gyvojo kelio dvidešimtmečio proga. Tačiau suvokimas, kad esame ne tik istoriškai, geografiškai, bet ir kultūriškai bei ekonomiškai susiję, kad turime ne tris, o vieną lemtį, turėtų būti gyvas. Alternatyvos baltiškai vienybei paprasčiausiai nėra.
Ypač tai pasakytina globalizacijos laikais, kai Baltijos kraštai gali būti konkurencingi pasaulyje ne atskirai, o kaip regioninis vienetas. Glaudumą, kuris jungia visus tris kraštus, puikiai iliustruoja tarptautinių finansų analitikų įsitikinimas, kad, pavyzdžiui, latviams devalvavus savo valiutą, tas pats likimas ištiks ir kitas dvi šalis.
Be to, nepamirškime ir grynai politinio lygmens. Tik kalbėjimas vienu balsu padės Baltijos valstybėms efektyviai veikti ES struktūrose ir amortizuoti nuolatinę įtampą, kurią kelia Rusija. Būtent šito pritrūko trims Baltijos sesėms prieš septyniasdešimt metų, o prieš du dešimtmečius šis balsas nuskambėjo taip vieningai ir galingai, kad sudrebino blogio imperijos pamatus.
