Viena interneto sensacija netgi pasiūlė pusę Vilniaus ta proga nugriauti. Nežinau, ar tie žmonės iš tiesų taip galvoja, ar tik apsimeta, bet jei kažkurie iš jų kada nors atsitokės, jiems dėl to bus baisiai gėda. Panašiai, kaip pripažinti, kad paslapčia vogė savo bobutės santaupas iš varganos pensijos, kurios buvo stiklainėlyje, virtuvės spintelėje sudėtos.
Beje, tas toks pasakymas „griaukim dabar viską, ką mums pastatė“ – labai jau netoli Kremliaus propagandos ir jos sekėjų Lietuvoje karksėjimų, kad jei ne sovietai, tai dar ir dabar balana pasišviestume ir paskui karvės uodegas laukais braidytume. Tai, žinoma, yra visiška nesąmonė: neabejotina, kad būtume patys pastatę viską, ko mums reikėtų – tik dar kelis kartus geriau, taip kaip Vakaruose. Netikite? Pasižiūrėkite į Suomiją.
Bet grįškime prie balvonų. Nors žmonės nelinkę keisti savo įsitikinimų, kad ir kokie kvaili ir beviltiški jie būtų, pamėginsiu paaiškinti, kuo skiriasi sovietinis balvonas nuo sovietiniais laikais statyto pastato (tilto, kelio, geležinkelio bėgių ir taip toliau).
Šiuo atveju – šlykščios, agresyvios, kruvinos santvarkos simbolis. Ir jo vienintelė paskirtis tokia ir yra – simbolizuoti tą santvarką. Būtent tam jos ten ir buvo pastatytos.
Balvonas yra skulptūra (kad ir kaip to pakankamai tauraus žodžio nesinorėtų šitame kontekste minėti), o skupltūros paprastai ką nors įprasmina, simbolizuoja. Kitaip tariant, yra simbolis. Šiuo atveju – šlykščios, agresyvios, kruvinos santvarkos simbolis. Ir jo vienintelė paskirtis tokia ir yra – simbolizuoti tą santvarką. Būtent tam jos ten ir buvo pastatytos.
Tuo tarpu namai (keliai, mokyklos, gamyklos, tiltai) buvo pastatyti tam, kad teiktų naudą žmonėms. Kad jie turėtų kur dirbti, gyventi, mokytis, važiuoti iš miesto į miestą. Būtent tam jie buvo sukurti ir jei iki šiol tinkamai tam tarnauja, jų tikrai nereikėtų griauti ar kitaip naikinti (nors kartais ir labai norėtųsi).
Taigi, jaučiate skirtumą? Todėl galite būti ramūs, ponios, ponai ir interneto sensacijos – pusės Vilniaus tikrai nereikės griauti.
O dabar pasakykite, negi tikrai norėjote, kad tokios santvarkos simboliai ir toliau stovėtų vidury mūsų sostinės?
Jei jus pagrobtų koks nors maniakas ir uždarytų savo rūsyje? Iš pradžių prievartautų kasdien ir daužytų iki sąmonės netekimo, visaip tyčiotųsi, o ant kaktos ištatuiruotų savo vardą.
Po to viskas susigulėtų, metams bėgant gal net ne taip skaudžiai ir ne taip dažnai muštų, skanesnį kąsnį pavalgyt duotų ir į kiemą pasivaikščiot kartais išleistų.
Nutaikę progą kai nusenęs ir prasigėręs prievartautojas praras budrumą, pabėgtumėt į laisvę. Su prievartautojo įspaudu ant kaktos.
Ką darysite toliau? Norėsite kuo greičiau to bjauraus visiems matomo ženklo atsisakyti, ar imsite galvoti, kad nebuvo pas tą prievartautoją taip jau blogai, o ir pripratau, nemaišo juk...
Ką rinksitės?
