Nerijus Mačiulis: Ar aukštai lipsime į magiškąjį pinigų medį?

Šių metų ekonominė krizė nuo ankstesniųjų skiriasi daugeliu aspektų – savo gyliu, priežastimi, pasekmėmis. Tačiau vienas įdomiausių jos bruožų yra tas, kad ji sukels nematytus pokyčius ekonomistų ir politikų galvose bei atsidurs ekonomikos vadovėliuose. Ši krizė iš esmės keičia požiūrį į tai, kiek valstybė gali ir turi pasiskolinti.
Nerijus Mačiulis
Nerijus Mačiulis / „Swedbank“ nuotr.

Pavasarį ne viena valstybė atsidūrė niekada nematytoje arba jau seniai užmirštoje situacijoje – bent trumpam ekonominis aktyvumas buvo susitraukęs ketvirtadaliu. Šios krizės priežastis irgi buvo labai neįprasta – ne ekonominės politinės klaidos, ne godumas, ne geopolitiniai konfliktai ar karai, bet mažiau nei pusės mikrometro skersmens virusas.

Nauja ekonomikos paradigma

Krizės pasekmių fronte matome ryškią naujovę – daugelis išsivysčiusių valstybių užmerkia akis į biudžeto deficitą ir skolą, centriniai bankai „spausdina“ trilijonus eurų ir dolerių precedento neturinčiais tempais, o šalių vyriausybės juos... dalina.

„Diržų veržimo“ ekonominė politika bent jau kol kas lieka tik istorijos vadovėliuose.

Ši situacija iš esmės skiriasi nuo to, ką Europos Sąjungoje stebėjome po pasaulinės finansų krizės, kai daugelis Europos valstybių buvo priverstos skubiai mažinti išlaidas, didinti mokesčius ir bandyti kuo greičiau gyventi pagal galimybes. Tokia „diržų veržimo“ ekonominė politika bent jau kol kas lieka tik istorijos vadovėliuose.

2020-ųjų pandemija labai greitai pakeitė visą ekonomikos paradigmą – Europa išjungė visas fiskalinės drausmės taisykles, visos valstybės ėmėsi ne bandyti subalansuoti valstybės finansus, kaip tai darė prieš dešimtmetį, o priešingai − dar labiau didinti išlaidas ir mažinti mokesčius.

Vokietijoje fiskalinis skatinimas, tai yra, biudžeto išlaidų didinimas, mokesčių mažinimas, paskolų garantijos ir kitos priemonės, siekia beveik 40 proc. BVP, Prancūzijoje – beveik 25 proc. BVP. Net Italija, kurios skola viena didžiausių pasaulyje ir dėl kurios mokumo praėjusį dešimtmetį ne kartą buvo kilusios abejonės, numatė ekonomikos skatinimui skirti daugiau nei 35 proc. BVP.

Iš kur tokie pinigai?

Kas pasikeitė, kad net labai didelių skolų slegiamos valstybės gali skolintis už neigiamas palūkanas?

Svarbiausias šių metų pasikeitimas – tai centrinių bankų vaidmuo. Suvokdami, kad pandemija nėra nei vienos vyriausybės klaidų pasekmė, jie ištiesia neišsemiamą pagalbos katilėlį, tai yra, spausdina ir skolina pinigus net ir toms valstybėms, kurios dar iki pandemijos neatrodė labai mokios.

Per pastaruosius kelis mėnesius ir Europos centrinis bankas, ir JAV Federalinių rezervų sistema „atspausdino“ po maždaug tris trilijonus eurų bei dolerių. Ši suma prilygsta maždaug 120 metų Lietuvos BVP. Naujai sukurtus pinigus jie skolina už labai žemas ar net neigiamas palūkanas, perka vyriausybių ir įmonių skolos vertybinių popierius ir kiekvieną dieną galvoja kaip čia dar padidinti pinigų pasiūlą, ką dar nupirkti, kam dar paskolinti, kam dar duoti.

Mes atsidūrėme visiškai naujoje ekonominėje realybėje. Labiausiai prasiskolinusios pasaulio valstybės skolinasi už neigiamas palūkanas – joms primokama už tai, kad jos paimtų pinigus. Niekam – bent jau kol kas – nebeįdomūs biudžetų deficitai ir valstybių skolos.

„Valstybės skolos tvarumo“ sąvoka, deja, liko praėjusio dešimtmečio ir praėjusio amžiaus vadovėliuose. Ekonomistų, politikų, vyriausybių ir centrinių bankų vadovų galvose vietos atranda nauja ekonominė paradigma – MMT (angl. Modern Monetary Theory). Jos nepriimantys ją pašiepiančiai vadina magiškuoju pinigų medžiu (angl. Magic Money Tree). Jos esmė – tam, kad finansuotum valstybės išlaidas, nereikia surinkti mokesčių, jei pinigus galima... atspausdinti.

Svarbiausias šių metų pasikeitimas – tai centrinių bankų vaidmuo. Suvokdami, kad pandemija nėra nei vienos vyriausybės klaidų pasekmė, jie ištiesia neišsemiamą pagalbos katilėlį.

Ne mokesčių didinimui

Čia išryškėja vienas iš geriausių ir svarbiausių kitų metų Lietuvos biudžeto elementų – nesiūloma didinti esamų ar įvedinėti naujų mokesčių. Daugelis ES valstybių eina dar toliau – jau sumažino ar dar planuoja mažinti daugelį mokesčių.

Iš tiesų, turint beveik neribotus alternatyvius pajamų šaltinius, kriziniu laikotarpiu apkrauti gyventojus ir įmones papildomais mokesčiais būtų sadomazochistinė klaida, kurią darė daugelis ES valstybių po pasaulinės finansų krizės, ir kurios nebekartoti primygtinai ragina Tarptautinis valiutos fondas ir kitos tarptautinės institucijos.

Šiame kontekste pasigirdę pavieniai siūlymai mažinti Lietuvos įmonių konkurencingumą ir šalies patrauklumą užsienio investicijoms, didinant pelno mokestį, yra, švelniai tariant, didelis nesusipratimas iš praeities.

Vis tik reikia pripažinti, kad pinigų spausdinimo ir dalinimo politika tolimesnėje ateityje gali turėti ir neigiamų pasekmių, pavyzdžiui, didesnę infliaciją ir pinigų perkamosios galios mažėjimą. Spartesnis kainų kilimas kai kuriose turto klasėse stebima jau dabar – nepaisant besitęsiančios pandemijos, kai kur akcijų kainos pasiekė naujas aukštumas, daug kur naujus rekordus fiksuoja ir nekilnojamo turto kainos.

Pavieniai siūlymai mažinti Lietuvos įmonių konkurencingumą ir šalies patrauklumą užsienio investicijoms, didinant pelno mokestį, yra, švelniai tariant, didelis nesusipratimas iš praeities.

Laiku nepristabdžius pinigų pasiūlos didinimo ir jų dalinimo, gali įsibėgėti ir daugelio vartojimo prekių ir paslaugų kainų augimas. Tiesa, daugeliui vyriausybių ir centrinių bankų toks scenarijus yra ne visai slapta siekiamybė – didesnė infliacija yra vienas lengviausių, nors ir ne teisingiausių, būdų sumažinti realią skolų naštą.

Kokius magiškus vaisius skins Lietuva?

Tačiau kol kas daugelis išsivysčiusių pasaulio valstybių lipa į „magiškąjį pinigų medį“ ir per daug negalvoja apie sparčiai augančias skolas. Šiame kontekste Lietuva išsiskiria tik tuo, kad jos valstybės skola yra labai maža – net šiemet jai padidėjus iki maždaug 45 proc. BVP ir kitais metais išaugus iki beveik 50 proc. BVP, ji vis tiek išliks viena mažiausių ES. Palyginimui, Prancūzijos skola šiemet pašoks iki 120 proc., o Italijos – virš 150 proc. BVP.

Todėl ir matome, kad labai skiriasi ekonomistų bei politikų požiūris į 2021 metų biudžetą – žiūrintiems į Lietuvos skolos augimo dinamiką atrodo, kad reikėtų stabdyti arklius, o vertinantiems kitų šalių kontekstą ir pinigų kainą atrodo neprotinga tų pinigų nepaimti ir neįdarbinti. Tiesa slypi kažkur pusiaukelėje – skatinti vartojimą skolintais pinigais Lietuvoje nėra poreikio, bet transformuoti ekonominį potencialą –pageidautina.

Kol kas daugelis išsivysčiusių pasaulio valstybių lipa į „magiškąjį pinigų medį“ ir per daug negalvoja apie sparčiai augančias skolas

Bet kuriuo atveju beveik beribės naujos galimybės skolintis nereiškia, kad Lietuva gautus negrąžintinus ar nemokamus pinigus gali išleisti bet kur, bet kam ir bet kaip. Poreikis naudoti šias lėšas atsakingai bei jų pagalba kurti ateities augimo potencialą niekur nedingo. Šių pinigų panaudojimo efektyvumas nulems, kurios valstybės iš šios krizės išbris sustiprėjusios, o kurios – tik su didesne skolų kupra.

Turbūt niekam nekyla abejonių, kad neturime prabangos skolintas lėšas išdalinti vienkartiniams trumpalaikiams poreikiams patenkinti, o privalome nukreipti juos į projektus, kuriančius tvaresnę, išmanesnę ir konkurencingesnę Lietuvos ekonomiką. Šiame naujame pasaulyje diskutuoti turime ne kiek galime pasiskolinti, o kaip pasiskolintas lėšas ir gautą paramą įdarbinsime ateities kartų poreikiams.

Dr. Nerijus Mačiulis yra „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų