Kalbos apie galimai artėjančią krizę padažnėjo šių metų rugsėjį, praėjus dešimtmečiui nuo pasaulinės finansų krizės apogėjaus. Vis tik krizės įvyksta ne dėl to, kad verslo ciklui sukanka dešimtmetis, o dėl to, kad susiformuoja struktūrinės problemos arba atsiranda išorinis šokas.
Dažniausiai pasitaikančios problemos, galinčios sukelti regionines ar net pasaulines krizes, yra perteklinis įsiskolinimas bei didėjanti skolinimosi kaina, taip pat karai arba geopolitiniai konfliktai, energijos ar žaliavų kainų šuolis ir, galiausiai, ekonominės politikos klaidos.
Šiuo metu turbūt pagrindine problema išlieka galimai netvarus skolų lygis – bendra pasaulinė skola nuo pasaulinės finansų krizės išaugo net 70 trilijonų JAV dolerių. Pastarąjį dešimtmetį skolinimosi kaina buvo istorinėse žemumose, todėl nemažai įmonių ir valstybių svaiginosi žema pinigų kaina ir neatsakingai padidino savo skolos lygį. Šį kartą daugiausiai skolinosi ne išsivysčiusios, o besivystančios šalys, ir ypač žemesnio kredito reitingo įmonės.
Pradėjus kilti palūkanų normoms, paaiškės, kuriose valstybėse ir sektoriuose buvo daugiausiai nepagrįsto apetito. Kita vertus, tai nebūtinai bus didelis pasaulinis šokas. JAV federalinių rezervų sistema, padidinusi palūkanas 2 procentiniais punktais, padidino įtampą finansų rinkose, tačiau jau pradėjo signalizuoti, kad ateityje palūkanos kils lėčiau, o jų pikas visai netoli.
Geopolitinių konfliktų ir, pavyzdžiui, naftos kainų šokų rizika visuomet išlieka nemaža. Tačiau ši rizika atrodė grėsmingesnė vos prieš du mėnesius, kai nafta kainavo 85 dolerius už barelį. Per gana trumpą laikotarpį ši rizika sumenko – dėl perteklinės pasiūlos naftos kaina sumažėjo trečdaliu, o tai suteiks teigiamo impulso vartotojų perkamajai galiai.
Ekonominės politikos klaidų – ypač agresyvesnės protekcionistinės politikos – rizika išlieka didelė, bet ji pastarąjį mėnesį taip pat sumažėjo. JAV ir Kinijos santykiai išlieka įtempti, tačiau panašu, kad bandoma rasti abi puses tenkinantį kompromisą ir užkirsti kelią tolimesniam tarptautinės prekybos suvaržymui.
Padidėjusios pasaulinės įtampos kontekste yra vienas svarbus „bet“ – Lietuvos ekonomika išlieka subalansuota. „Swedbank“ skaičiuojamas ekonomikos perkaitimo indeksas rodo, kad visose trijose Baltijos šalyse ekonomikos temperatūra išlieka normali, perkaitimo ženklų yra labai mažai, ir jie susiję tik su darbuotojų trūkumu.
„Ruošimasis krizei“ turi būti natūrali ir nuolatinė būsena, nepriklausanti nuo vyraujančių baimių ir pasaulinių tendencijų.
Daugelis struktūrinių rodiklių rodo, kad Lietuva išlieka atspari išoriniams šokams – būsto įperkamumas yra šalia istorinių aukštumų, eksportuojama daugiau nei importuojama, valdžios sektoriaus biudžetas perteklinis, gyventojų ir įmonių finansinės santaupos rekordinės, skolų lygis – vienas žemiausių ES, o kreditavimas auga panašiu tempu, kaip ir pajamos.
Nors savaiminio išsipildymo krizės nėra labai dažnas reiškinys, bet, deja, jis pakankamai dažnas, kad būtų aprašytas ekonomikos ir finansų vadovėliuose. Nesunku įsivaizduoti tokį scenarijų, kad krizė įvyksta net tuomet, kai ekonomikos plėtra yra subalansuota ir nėra gilių struktūrinių problemų.
Tarkime, kad daugelis gyventojų ir įmonių įtiki, jog artėja krizė, ir jie pradeda bijoti prarasti pajamas. Gyventojai staiga daug didesnę dalį pajamų nukreipia į santaupas, dėl to sumažėja vartojimas – mažiau investuojama į būstą, jo atnaujinimą ir apstatymą, kitas ilgalaikio vartojimo prekes. Tai reiškia mažesnes pajamas įmonėms bei dar labiau sustiprina jų baimes dėl ateities.
To pasekmė – pristabdomos investicijos į plėtrą, nebekuriamos naujos darbo vietos ir atsiranda argumentas, kodėl dabar nėra geras metas kelti atlyginimus. Netrukus „išlenda“ labiau pažeidžiamų įmonių mokumo ar likvidumo problemos, išauga bankrotų skaičius, padidėja nedarbo lygis ir dar labiau mažėja vartojimas, sustiprindamas nuosmukį.
Todėl nepaisant to, kad pasaulyje problemų nemažai, panikuoti ir pulti veržtis diržus nereikėtų. „Ruošimasis krizei“ turi būti natūrali ir nuolatinė būsena, nepriklausanti nuo vyraujančių baimių ir pasaulinių tendencijų. Susilaikymas nuo perteklinio skolinimosi ir bent dešimtadalio pajamų atidėjimas taupymui gali padėti sukurti pakankamą finansinę pagalvę ir leisti ramiau miegoti.
Per dažnai ant liežuvio voliojant žodį „krizė“, verta prisiminti filosofo Friedricho Nyčės mintį, išsakytą knygoje „Virš gėrio ir blogio“: jeigu ilgai žiūri į bedugnę, tai bedugnė ima žiūrėti į tave. Dabar yra tinkamas metas pasidžiaugti pasiekimais ir progresu, atsakingai planuoti ir kelti naujus ambicingus tikslus, o ne žiūrėti į bedugnę.
Nerijus Mačiulis yra „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas.
