Pasaulinė COVID-19 pandemija skirtingoms šalims turėjo labai nevienodą poveikį. Italija ir Ispanija yra tarp pirmaujančių pagal koronavirusu užsikrėtusiųjų gyventojų skaičių, kuris siekia, atitinkamai, apie 2100 ir 2800 vienam milijonui gyventojų. Nustatytų susirgimų skaičius pasako ne viską, nes labai priklauso nuo to, kiek testų atliekama. Tačiau šios dvi šalys susiduria ir su didžiausia nepakankamų ligoninių pajėgumų problema, bei, deja, turi didžiausią mirčių skaičių, kuris abiejose šalyse siekia apie 270 vienam milijonui gyventojų.
Palyginimui, Lietuvoje nustatytų COVID-19 atvejų, tenkančių milijonui gyventojų šiuo metu yra apie dešimt kartų mažiau, o mirčių – apie 50 kartų mažiau. Pasitinkant ketvirtąją karantino savaitę jau galima teigti, kad Lietuvai pavyko išvengti dramatiškos pandemijos, kurią stebėjome Italijoje ar Ispanijoje. Net ir šiose labiausiai pažeistose valstybėse, pastarąją savaitę pradėjus mažėti naujai užsikrėtusių ir mirusių asmenų skaičiui, pradedama ruošti planus kaip ir kada bus baigtas karantinas.
Sprendimas užbaigti karantiną nėra binarinis pasirinkimas – yra daugybė tarpinių būsenų, kurios leis saugiau, sklandžiau ir su mažesne ekonomine žala grįžti prie normalaus gyvenimo ritmo. Toks planas nebūtinai bus baigtinis ir nekintantis, bet jis yra būtinas ir dėl to, kad daugeliui įmonių ir gyventojų neapibrėžtumas dar labiau apsunkina padėtį – bandyti išgyventi neatleidžiant darbuotojų vieną mėnesį yra viena, bet tai daryti „tiek, kiek reikės“, yra visai kas kita.
Sprendimas užbaigti karantiną nėra binarinis pasirinkimas – yra daugybė tarpinių būsenų, kurios leis saugiau, sklandžiau ir su mažesne ekonomine žala grįžti prie normalaus gyvenimo ritmo.
Kai kurios įmonės veiklą galėtų atnaujinti jau po Šv. Velykų, kitos, reikalaujančios artimo kontakto su didesnėmis grupėmis žmonių, galbūt turės palaukti iki gegužės ar iki vasaros. Taip pat tenka pripažinti, kad didžiausias neapibrėžtumas yra susijęs su masiniais žmonių susibūrimais, pavyzdžiui, koncertais, konferencijomis ar sporto varžybomis, kurių grįžimas į normalias vėžias gali užtrukti dar ilgiau.
Sprendimas taikyti griežtą karantiną – sustabdyti didelės dalies įmonių veiklą tam, kad sustotų viruso plitimas – nėra kompromisas tarp „pinigų“ ir „gyvybių“. Įmonių bankrotai, milžiniškas nedarbas, skurdas ir materialinis nepriteklius gali vesti prie ne mažesnių humanitarinių nuostolių – prastesnės psichologinės sveikatos, žalingų įpročių formavimosi ar net nusikalstamumo ir savižudybių. Slopstant pandemijai ir tęsiantis karantinui, ribinė medicininė bei humanitarinė nauda mažėja, o ribiniai ekonominiai kaštai auga. Kažkuriuo momentu šie kaštai viršija naudą, todėl karantino priemonės turi būti švelninamos.
Suvokdamos skausmingą kompromisą tarp ekonomikos ir viruso stabdymo, kai kurios valstybės, pavyzdžiui, Pietų Korėja ar Švedija apskritai atsisakė griežto karantino. Pietų Korėja pasikliovė itin aktyviu testavimu ir kontaktavusių su užsikrėtusiais atsekimu bei izoliavimu. Švedija beveik jokių draudimų nepritaikė, tik pateikė rekomendacijas dirbti iš namų ir vengti artimų socialinių kontaktų. Švedijos vyriausybė svėrė ne ekonominius kaštus, bet tiesiog tikėjo, kad pasitikėjimu grįstoje visuomenėje užteks rekomendacijų ir sąmoningumo tam, kad viruso plitimas netaptų nevaldomas.
Žinoma, pamažu atsisakant karantino ir išlaisvinant gyventojus bei verslus dar ilgą laiką teks laikytis padidinto atsargumo priemonių, o sekančiam etapui turi pasiruošti ir įmonės, ir gyventojai, ir vyriausybė. Būtent gyventojams čia tenka didžiausia atsakomybė – sąmoningumas, visuomeniškumas, tolimesnis saugojimasis ir aplinkinių saugojimas.
Įmonės, esant galimybei dirbti nuotoliniu būdu, neturėtų raginti visų darbuotojų skubiai sugrįžti į darbo vietas. Daugelis jų jau adaptavo savo veiklos modelius bei didesnę dalį savo paslaugų gali teikti ribojant fizinius kontaktus, nuolat vertina su klientais betarpiškai bendraujančių darbuotojų sveikatą. Tokiomis sąlygomis teks dirbti ir pasibaigus karantinui, ir greičiausiai iki tol, kol bus galima drąsiai pasakyti, kad naujasis koronavirusas yra įveiktas.
Būtent gyventojams čia tenka didžiausia atsakomybė – sąmoningumas, visuomeniškumas, tolimesnis saugojimasis ir aplinkinių saugojimas.
Valdžios institucijos turės atlikti kelis svarbius darbus. Nors Lietuvoje testavimas pastaruoju metu suaktyvėjo ir beveik pasivijo ES vidurkį, atsisakant karantino testavimo galimybės ir pajėgumai turi didėti. Tik jis gali užtikrinti, kad ateityje atsiradus naujiems viruso plitimo židiniams jie bus laiku pastebėti ir sustabdyti.
Čia gal net nereikėtų atmesti ir kitos prevencinės priemonės – mobilių telefono aplikacijų, kurios jau naudojamos Singapūre ir ruošiamos naudojimui Vokietijoje, kurių pagalba galima atsekti kur, kada ir su kuo kontaktavo koronavirusu užsikrėtęs žmogus.
Lietuvos verslo ir dirbančiųjų perspektyvos priklausys ir nuo to, kaip greitai karantiną švelnins ir daugiau vartoti pradės pagrindinės mūsų eksporto rinkos. Ir čia situacija, tikėtina, bus prastesnė nei Lietuvoje, todėl neigiamas pasekmes eksportuojančios pramonės ir paslaugų įmonės jaus net ir pasibaigus karantinui Lietuvoje.
Žmonių mobilumas ES viduje gali būti atstatytas tik antrąjį šių metų pusmetį ir tai tik su tam tikromis išlygomis. Net ir atsivėrus sienoms ir pakilus lėktuvams, daugelis gyventojų elgsis atsargiau ir konservatyviau, mažiau keliaus, daugiau taupys.
Visa tai reiškia, kad nemaža dalis sektorių – turizmo, apgyvendinimo, maitinimo bei kai kurie renginių organizatoriai – net ir visai pasibaigus karantinui iš duobės pakils ne akimirksniu, ir jiems krizinėmis sąlygomis gali tekti gyventi iki metų pabaigos.
Dėl šių priežasčių vyriausybė neturėtų galvoti, kad pamažu atsisakant karantino kai kurių ekonomikos skatinimo priemonių gali nebereikėti. Priešingai – daugelis ES valstybių numatė gerokai didesnes ir minkštesnes paramos pagalves, padėsiančias įmonėms išgyventi šį smūgį ir išsaugoti darbo vietas.
Daug kam teko girdėti paprastą buitišką žagsulio stabdymo metodą – pusę minutės sulaikyti kvėpavimą. Dažniausiai, nors ir ne visada, šis metodas suveikia, ir toliau jau galima normaliai kvėpuoti nebežagsint. Jei žmogus nekvėpuotų kelias ar keliolika minučių, žagsulys tikrai sustotų. Tačiau tokiu atveju žagsulys būtų mažiausia jo problema.
Panašiai ir su karantinu. Kritiniu pasaulinės pandemijos momentu Lietuva reagavo greitai ir ryžtingai – uždarė sienas ir įvedė kitas gana griežtas karantino priemones. Dabar reikės ryžto neperlenkti lazdos ir nevilkinti sprendimo saugiai pamažu grįžti prie normalaus kvėpavimo.
Nerijus Mačiulis yra „Swedbank“ Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas.
