Pagrindinis ECB tikslas yra užtikrinti kainų stabilumą, tai yra pasiekti, kad metinė infliacija būtų artima 2 proc. Euro zonoje infliacija šio lygio nesiekia nuo 2013 metų vasaros, o prieš porą metų net vyravo defliacija, tai reiškia, kad vartojimo kainos mažėjo. Nors to priežastis buvo atpigusi nafta ir kitos žaliavos, ECB baiminosi defliacinės spiralės – kainų ir atlyginimų mažėjimo – todėl ėmėsi itin agresyvios skatinančios monetarinės politikos.
Bazinės palūkanos vis dar nulinės, o ECB pinigų pasiūlą per mėnesį padidina 60 mlrd. eurų – už tokią sumą perka įvairius vertybinius popierius. Tokį monetarinį skatinimą ECB žada tęsti dar bent iki šių metų pabaigos. Dėl to pastaruosius dvejus su puse metų tarpbankinės palūkanos buvo neigiamos, o indėlininkai negalėjo tikėtis apčiuopiamų palūkanų už savo santaupas. Kita vertus, tai buvo palanki situacija besiskolinantiems, nes vidutinės būsto paskolų palūkanos siekė tik apie 2 procentus. Už panašią kainą skolinasi ir įmonės – vidutinės palūkanos svyruoja tarp 2 ir 2,5 procentų.
Šiuo metu rinkos lūkesčiai vis dar labai nuosaikūs – EURIBOR ateities sandoriai rodo, kad tarpbankinės palūkanos teigiamomis greičiausiai taps tik 2019 metų vasarą. Kitaip sakant, tikimasi labai lėto palūkanų normalizavimo proceso. Vis tik daugelis ekonominių rodiklių signalizuoja, kad šie lūkesčiai gali būti nepagrįsti. ECB netrukus turės pradėti ruoštis keisti pinigų politikos kryptį, o pirmos to užuominos gali pasirodyti jau visai netrukus – birželio pradžioje vyksiančio valdančiosios tarybos susitikimo Taline metu. „Swedbank“ ekonomistai prognozuoja, kad bazines palūkanas ECB pirmą kartą padidins kitų metų gruodį, o EURIBOR didėti turėtų pradėti jau antrąjį šių metų pusmetį.
Nuo šių metų pradžios euro zonos infliacija jau yra arti ECB tikslo, nors pagrindinė to priežastis yra pabrangę energetiniai ištekliai. Pernai atlyginimų augimas euro zonoje siekė tik apie 1,5 procento ir kol kas nesukūrė pagrindo perteklinės infliacijos baimei. Tačiau spartėjantis euro zonos ekonomikos augimas, gerėjantys lūkesčiai, stabiliai mažėjantis nedarbo lygis, didėjančios gyventojų ir įmonių kreditavimo apimtys rodo, kad įsibėgės ir atlyginimų bei kainų augimas. ECB šių tendencijų ignoruoti nebegalės ir turės keisti pinigų politikos kryptį.
Tiesa, greta ekonominių veiksnių yra ir politinės aplinkybės, verčiančios ECB neskubėti pranešti apie monetarinio skatinimo pabaigą. Nors rinkimai Prancūzijoje baigėsi be didelių netikėtumų ir nesukėlė pavojaus pinigų sąjungos stabilumui, netolimoje ateityje laukia dar vienas barjeras – Italijos parlamento rinkimai. Populistinių jėgų pergalė ir referendumas dėl Italijos narystės euro zonoje sukrėstų pasitikėjimą daugeliu euro zonos valstybių ir didintų jų skolinimosi kainą. Esant tokioms aplinkybėms ECB vėl turėtų atlikti nemalonią, bet svarbią – paskutinio gelbėtojo – funkciją.
Daugelis jau spėjo pamiršti, kad pasaulinės finansų krizės išvakarėse EURIBOR siekė apie 5 proc., o vidutinės būsto paskolos palūkanos buvo pasiekusios apie 6 procentus. Vis tik mažai tikėtina, kad net ir sparčiau atsigaunant euro zonos ekonomikai palūkanos per kelerius metus galėtų pakilti iki prieš dešimtmetį buvusio lygio. Santaupų turintys gali pradėti tikėtis teigiamų indėlių palūkanų, o paskolų turintys turi ruoštis pamažu didėsiančiai skolinimosi kainai, tačiau prieš dešimtmetį buvusių palūkanų greitai nepamatysime. Tiesą sakant, yra nemaža tikimybė, kad jų mes nebepamatysime niekada.
Dr. Nerijus Mačiulis yra „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas.
