Visų pirma, institucijos prognozes pateikia skirtingu metų laiku. Kuo remiantis reikėtų vertinti 2014 metų BVP augimo prognozės tikslumą – ar prognoze, kuri pateikiama metų pradžioje, ar ta, kuri yra pasiūloma metams įpusėjus? Ir ar apskritai reikėtų vertinti einamųjų metų augimo prognozes, jei jos patikslinamos gruodžio mėnesį?
Ar kovo mėnesį pateikta prognozė, net jei ji šiek tiek tikslesnė, yra vertingesnė už sausio mėnesį pateiktą prognozę, kuri pasirodo anksčiau ir įmonėms gali padėti pasitikslinant metų veiklos gaires?
Antra, išsamias ekonomikos tendencijų prognozes pateikiančios institucijos prognozuoja keliasdešimt makroekonominių rodiklių, tokių kaip, infliacija, nedarbas, darbo užmokestis bei tiesioginės užsienio investicijos. Patį BVP sudaro keli komponentai – namų ūkių ir valdžios vartojimas, įmonių atsargų pokyčiai ir investicijos, eksportas ir importas, o realus augimas priklauso ir nuo daugybės defliatorių. Net ir tiksliai suprognozavus BVP, tai galima padaryti dėl klaidingų priežasčių ir neteisingai įvardinti augimo priežastis.
Trečia, ne visai korektiška lyginti komercinių bankų ir Finansų ministerijos, kuri disponuoja įvairių tarpžinybinių institucijų pateikiamais duomenimis, prognozes. Yra ir kitas svarbus niuansas – tam tikrais atvejais, ministerijos prognozės gali neišvengti ir politinio prieskonio, nes spartesnio augimo prognozavimas leidžia suplanuoti didesnes valstybės biudžeto išlaidas. Kitais laikotarpiais gali pasireikšti ir perteklinis pesimizmas, siekiant nepriplanuoti pajamomis nepagrįstų išlaidų.
Tyrime įvelta nedovanotina metodinė klaida. Nekorektiška yra skaičiuoti rodiklių, kurių matavimo vienetas yra procentai, pokytį procentais, o ne procentiniais punktais.
Ketvirta ir svarbiausia priežastis, kodėl šį tyrimą reiktų vertinti skeptiškai – tyrime įvelta nedovanotina metodinė klaida. Nekorektiška yra skaičiuoti rodiklių, kurių matavimo vienetas yra procentai, pokytį procentais, o ne procentiniais punktais.
Pavyzdžiui, jei buvo prognozuota, kad 2010 metais Lietuvos BVP augs 0,5 procento, tačiau faktinis augimas siekė 1,5 procento, apsirikta buvo vienu procentiniu punktu. Tai netikslu, bet toleruotina, turint omenyje, kad tai buvo pirmieji pakilimo metai po precedento neturinčio 2009-ųjų nuosmukio.
Tačiau jei paklaidą skaičiuosime procentais, gausime 200 procentų – nesusipratimą. Kitaip sakant, paklaidos dydį tuomet lemia ne tik prognozavimo tikslumas, bet ir prognozuojamo rodiklio dydis. Nenuostabu, kad tuomet kyla noras ekonomistus lyginti su astrologais.
Todėl svarbi makroekonominius rodiklius prognozuojančių ekonomistų užduotis yra pateikti ne nuogą skaičių, bet ir paaiškinti, kokios yra tų prognozių prielaidos. Tai yra, kokie yra rizikos šaltiniai, galintys paversti prognozes bevertėmis ir kokia ekonominė politika galėtų pakeisti prognozuojamą ekonomikos raidos kelią.
Danų fizikas Nielsas Bohras yra pasakęs, „prognozuoti yra sudėtinga, ypač ateitį“. Norėtųsi, kad bent jau analizuojantys praeitį tai darytų korektiškai.
Nerijus Mačiulis yra „Swedbank“ Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas
