Vilniaus mieste šiuo metu dirba apie 282 tūkstančiai gyventojų. Vilniaus mieste ir rajone yra registruota apie 210 tūkstančių automobilių. Net jei darytume prielaidą, kad tik pusė šių automobilių naudojama kasdienei kelionei į darbo vietą ir per dieną spūstyse praleidžia vieną valandą, tai nesunkiai suskaičiuotume, kad Vilnius per metus praranda apie 24 milijonus darbo valandų.
Kadangi Vilniuje vidutinė vieno darbuotojo per valandą sukuriama pridėtinė vertė siekia apie 20 eurų, per metus dėl spūstyse sugaišto laiko prarasta pridėtinė vertė siekia 480 milijonų eurų. Atsižvelgiant į Kauno ir Klaipėdos darbuotojų sukuriamą pridėtinę vertę bei naudojamų automobilių skaičių nesunku suskaičiuoti, kad šie miestai netenka, atitinkamai 227 ir 119 milijonų eurų. Praradimai šiuose trijuose miestuose sudaro 2,2 proc. Lietuvos BVP.
Žinoma, tai apytiksliai skaičiavimai ir galima ginčytis, kad dėl spūsčių neproduktyviai praleistas laikas nebūtinai reiškia mažesnį šalies BVP. Galbūt gyventojai sugaišdami daug laiko kelionėje mažiau jo švaisto darbo vietoje, o gal tiesiog prarandamas ne darbui, o laisvalaikio pramogoms, šeimai, mokymuisi ir poilsiui skirtas laikas. Tačiau, žinoma, tai neturėtų guosti. Juolab, kad šią problemą būtų galima nesunkiai išspręsti.
Lietuva ir toliau investuos Europos Sąjungos fondų ir mokesčių mokėtojų lėšas į kelių infrastruktūros vystymą. Tačiau išmaniame amžiuje reikia ir išmanių priemonių. Nepaskatinus gyventojų naudotis alternatyviomis transporto priemonėmis, gali nepadėti nei aplinkkeliai, nei platesni keliai.
Išmanios transporto srautų stebėjimo ir reguliavimo priemonės nėra ateities vizija. Daugelyje pažangių pasaulio miestų seniai įdiegtos technologijos, leidžiančios stebėti automobilių srautus realiu laiku ir informacinėse lentose rekomenduoti alternatyvius kelius.
Kai kuriuose Lietuvos miestuose panašios informacinės lentos jau įspėja vairuotojus apie avarijas ir spūstis. Kiekvienas vairuotojas pats realiu laiku gali stebėti eismo intensyvumą Google žemėlapiuose. Vis tik alternatyvių maršrutų stoka dažnai neišsprendžia spūsčių problemos labiausiai apkrautuose keliuose. Tačiau yra ir kitų šios problemos sprendimo būdų.
Dalyje Vilniaus Gedimino prospekto automobilių eismas savaitgaliais yra draudžiamas, tačiau šimtai jų ten važiuoja nedvejodami ir nebaudžiami. Du automobilių numerių skaneriai atsipirktų per kelias valandas.
Prieš dešimt metų Švedijoje vyko referendumas, kuriame gyventojai sprendė dėl „spūsčių mokesčio“. Daugelis savivaldybių pasisakė prieš, bet Stokholmo gyventojai nusprendė, kad tai bus naudinga miestui. Pagrindinė šio mokesčio paskirtis – mažinti užterštumą ir surinkti lėšų miesto vystymui. Šalutinė nauda, žinoma, yra sumažėjusios spūstys dėl to, kad dalis gyventojų pasirenka viešąjį transportą arba dviračius.
Didelis šio mokesčio privalumas yra tai, kad jis suskaičiuojamas ir surenkamas automatiškai – įvažiuojant į apmokestinamą miesto dalį ir kelią nuskanuojamas automobilio numeris, o mėnesio pabaigoje jo savininkas gauna elektroninę sąskaitą, kuri taip pat gali būti apmokama automatiškai. Jokio žmogiškojo kapitalo ir laiko švaistymo.
Spūsčių mokesčio dydis priklauso nuo to, kada važiuojama. Savaitgaliais, švenčių dienomis, liepos mėnesį ir kasdien nuo pusės septynių vakaro iki pusės septynių ryto jis apskritai netaikomas. Mokesčio dydis taip pat yra diferencijuojamas ir būna didžiausias (beveik 4 eurai už įvažiavimą) tuomet, kai spūstys yra didžiausios.
Tai nėra neišvengiamas mokestis, bet labiau finansinė paskata, raginanti naudotis viešuoju transportu, arba tartis su darbdaviu dėl lankstesnio darbo laiko. Žinoma, ne visų specialybių atstovai gali turėti lankstų darbo laiką, o vaikus auginantys tėvai ne visada gali pasirinkti, kada vaikai turi būti nuvežti į mokyklas ir darželius.
Tačiau kitų šalių patirtis rodo, kad šią problemą gali spręsti taip pat viešasis transportas – mokykliniai autobusai. Kita alternatyva – tokio spūsčių mokesčio netaikyti du ar daugiau vaikų auginantiems tėvams.
Dažnai girdimas argumentas, kad Lietuvoje viešojo transporto paslauga yra nepakankamai kokybiška ir per siauros aprėpties, kad pakeistų asmeninį automobilį. Tačiau tai tik dar vienas argumentas ieškant galimybių surinkti papildomų lėšų, kurių pagalba būtų galima vystyti efektyvesnę ir patogesnę viešojo transporto sistemą, kurios naudą pirmiausiai jaučia mažesnes pajamas gaunantys gyventojai.
Beje, automobilių numerių skanavimo technologija yra gana paprasta ir pasaulyje jau seniai paplitusi. Todėl keista, kad Lietuvoje ji dar tik kai kur naudojama apmokėjimui už parkavimą ir visai nenaudojama kelių eismo taisyklių pažeidimų fiksavimui.
Pavyzdžiui, dalyje Vilniaus Gedimino prospekto automobilių eismas savaitgaliais yra draudžiamas, tačiau šimtai jų ten važiuoja nedvejodami ir nebaudžiami. Du automobilių numerių skaneriai atsipirktų per kelias valandas. Jų pagalba būtų labai lengva atpratinti lengvųjų automobilių vairuotojus nuo važiavimo autobusams skirtomis eismo juostomis.
Įdiegus išmanią transporto srautų reguliavimo ir kelių taisyklių laikymosi kontrolės sistemą būtų galima ne tik mažinti spūstis ir oro užterštumą, papildyti savivaldybių biudžetus, gerinti viešojo transporto ir kelių kokybę. Taip pat būtų sumažintas autoįvykių skaičius bei taupomi valstybės ištekliai – reikėtų mažiau kelių patrulių.
Ir šį klausimą būtų galima spręsti kaip Švedijoje – paklausti miestiečių nuomonės. Sunku įsivaizduoti, kad daugeliui mūsų nebūtų patrauklu gyventi švaresniame, saugesniame ir efektyvesniame mieste.
Nerijus Mačiulis yra „Swedbank“ Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas
