Turbūt jau daug kam teko girdėti šmaikščią alegoriją: „Akmens amžius baigėsi ne dėl to, kad baigėsi akmenys, naftos amžius baigsis ne dėl to, kad baigsis nafta“. Ji išpopuliarėjo pastaruoju metu, kai naftos kaina, atrodo, pradėjo artėti prie nulio. Tačiau šiai frazei jau daugiau nei 40 metų – ją 1973 metais su šypsena ištarė šeichas Ahmedas Zaki Yamani, tuometinis Saudo Arabijos naftos ministras. Ir gali būti, kad jis bus cituojama dar 40 metų.
Skeptikai primins, kad pasaulyje vis daugiau elektra ir vandeniliu varomų automobilių, o šildymui ir elektrai generuoti naudojama vis daugiau atsinaujinančių energijos išteklių.
Tačiau JAV Energijos informacijos administracija (EIA) prognozuoja, kad 2040 metais biokuras, geoterminė, hidro, saulės ir vėjo energija patenkins 15 proc. pasaulinės energijos paklausos. Tuo tarpu net didžiausi optimistai prognozuoja, kad 2025 metais tik ketvirtadalis naujų automobilių bus varomi elektra. Naftos amžiaus pabaiga ateis, bet tikrai ne šį dešimtmetį ir dar ne kitą.
Vis tik naftos rinkoje vykstanti drama yra akivaizdi ir ji kilo dėl aiškių priežasčių. Nuo 2014 metų pavasario pasaulyje išgaunama daugiau naftos, nei jos suvartojama. Taigi, rinkos disbalanso problema jau įsisenėjusi. Rinkos mechanizmai veikia lėtai – daug gamintojų sukandę dantis naftą išgauna ir parduoda nuostolingai, tikėdamiesi, kad konkurentai bankrutuos pirmi, ir rinkos kainai pakilus jie išgyvens.
Atotrūkio tarp gavybos ir vartojimo pikas buvo pasiektas praėjusių metų vasarą, kai per dieną išgaunamos naftos kiekis paklausą viršijo beveik trimis milijonais barelių.
Kai kuriais vertinimais, iki trečdalio dabar pasaulyje parduodamos naftos išgaunama nuostolingai. Tačiau pinigai į gręžinius jau sumerkti, o tol, kol teigiamas pinigų srautas leidžia padengti gavybos sąnaudas, mokėti atlyginimus ir palūkanas, gavyba vyksta.
Atotrūkio tarp gavybos ir vartojimo pikas buvo pasiektas praėjusių metų vasarą, kai per dieną išgaunamos naftos kiekis paklausą viršijo beveik trimis milijonais barelių. Tai prilygsta visai Meksikoje išgaunamai naftai.
Nuo to laiko naftos gavyba šiek tiek sumažėjo, o suvartojimas išaugo. Investicijos į naftos paiešką ir naują gavybą smarkiai sumažėjo, krenta ir naujų gręžinių skaičius. Tačiau šių metų pradžioje paniką ir kainų kritimą pakurstė dar du veiksniai – jau realybe tapęs sankcijų atšaukimas Iranui ir baimės dėl „kieto“ Kinijos ekonomikos nusileidimo. Abu veiksniai pernelyg dramatizuojami.
Iranas padidins pasiūlą, bet nelabai greitai ir ne tiek jau daug. Gavybai atnaujinti ir didinti reikės investicijų į užsistovėjusią ir nusidėvėjusią infrastruktūrą, o esant dabartiniam kainų lygiui investuotojų eilė nesirikiuoja.
Tikimasi, kad papildoma pasiūla iš Irano pasaulinę naftos gavybą padidins nuo 0,5 iki 1 procento. Naftos pertekliaus laikotarpiu ji visai nereikalinga, bet situacijos iš esmės nekeičia – galbūt tik greičiau užsisuks kiti, didesnių kaštų, kraneliai.
Kinijos ekonomikos augimas lėtėja, tačiau tai ne naujiena. Net jei ši beveik 1,4 milijardo gyventojų turinti valstybė auga daug lėčiau nei oficialiai skelbiama, ji vis tiek auga daug greičiau, nei kitos didžiosios pasaulio valstybės.
Pasiūlos kritimas iš kai kurių gamintojų – pirmiausiai JAV ir Kanadoje – jau už kampo. O už kito kampo bus ir kainų šuolis. Ar didelis?
Ir naujasis jos augimo variklis yra nebe eksportas, o vidaus vartojimas. Pernai Kinijoje vėl parduotas rekordinis naujų automobilių skaičius – 24,6 milijonai, o tai jau net 40 proc. daugiau nei JAV. Kinijos ekonomika turi nemažai problemų, bet noras ir galimybės vis daugiau vairuoti ir vartoti nėra viena iš jų.
Kai visi žino, kad kiekvieną dieną naftos kaina pasiekė naujas žemumas, ir kai visi jaučia pareigą įspėti, kad ji dar labiau atpigs, galima spėti, kad pabaiga jau arti. Ne pasaulio, o spekuliacijų ir panikos. Daugelio sunkesnę ir sieringesnę naftą išgaunančių įmonių ribiniai gavybos kaštai jau beveik susilygino su naftos kaina.
Pavyzdžiui, Kanados Albertoje išgaunamo bitumo kaina – tik 8 JAV doleriai už barelį. Kas išgaus tokią naftą, kurios gavybos ir nuvežimo pirkėjui kaštai viršys jos pardavimo kainą? Pasiūlos kritimas iš kai kurių gamintojų – pirmiausiai JAV ir Kanadoje – jau už kampo. O už kito kampo bus ir kainų šuolis. Ar didelis?
Sugriuvus OPEC karteliui, niekas nebeprognozuoja ir nebebijo naftos kainų, viršijančių 100 JAV dolerių už barelį. Net jei Iranas susitaikytų su Saudo Arabija ir grįžtų prie senos „geros“ praktikos riboti pasiūlą, kai tik kaina nukrenta per daug, tai situacijos nebepakeistų. Kainai pakilus virš 50 dolerių už barelį, į rinką vėl sugrįžtų skalūnų naftos ir kiti gamintojai, kurie užpildytų pasiūlos spragas.
Žinoma, visada išlieka karinių konfliktų Vidurio Rytuose ir sutrikusio naftos tiekimo galimybė. Tačiau pasaulis tampa vis mažiau priklausomas nuo šio regiono, turi daugiau alternatyvių naftos šaltinių ir alternatyvų naftai.
Todėl artimiausią dešimtmetį naftą pirksime pigiau nei praėjusį dešimtmetį, bet brangiau nei perkame dabar. Maždaug po 60 dolerių už barelį. Pastaba – praeityje beveik visos beveik visų analitikų prognozės dėl naftos buvo klaidingos. Didelė tikimybė, kad ši – ne išimtis.
Nerijus Mačiulis yra „Swedbank“ Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas
