Iki šiol didžiausio visuomenės dėmesio ir politinių diskusijų susilaukė emigracijos reiškinys. Tačiau būtent emigracijos trumpame ir vidutiniame laikotarpyje beveik neįmanoma paveikti – ES piliečiai yra laisvi ir patys gali nuspręsti, kurioje šalyje jie nori gyventi ir dirbti. Emigracija iš naujųjų narių valstybių atslūgsta savaime, kuomet atlyginimai, pajamos ir pragyvenimo lygis priartėja prie ES vidurkio.
Dėl ilgėjančios gyvenimo trukmės nuolat „senėjanti visuomenė“ jau dabar kelia iššūkius daugumai išsivysčiusių Europos valstybių. Ši problema sprendžiama dviem būdais – vėlinant pensinį amžių arba labiau atsiveriant imigracijai, kuri visuomenę papildo jauna darbo jėga. Pensinis amžius Lietuvoje jau pradėtas vėlinti ir 2026 metais tiek vyrams, tiek moterims jis sieks 65 metus. Tikėtina, kad ši kartelė ateityje turės kilti dar aukščiau, ypač jei Lietuvoje nesikeis požiūris į atvykėlius ir šalis nepradės aktyviai skatinti užsienio specialistų imigracijos į Lietuvą.
Galiausiai, neįveikus ksenofobijos arba neradus argumentų, galinčių įtikinti užsieniečius gyventi Lietuvoje (tokia rizika – labai reali), belieka kurti ateities potencialą šalies viduje, tai yra, skatinti gimstamumą. Tačiau įtikinti gyventojus auginti daugiau vaikų turbūt nėra lengviau nei pakeisti jų apsisprendimą gyventi ir dirbti užsienio valstybėje.
Pagal Europos Komisijos projekcijas, gimstamumo rodiklis, parodantis kiek vidutiniškai vaikų per savo gyvenimą užaugina viena moteris, Lietuvoje ateinantį penkiasdešimtį išliks dabartiniame lygyje – svyruos apie 1,6. Kitaip sakant, 10 moterų per savo gyvenimą pagimdys 16 vaikų. Tačiau tam, kad valstybėje išliktų stabilus gyventojų skaičius, gimstamumo rodiklis turi siekti 2,1. Deja, toks gimstamumo rodiklis Lietuvoje paskutinį kartą buvo prieš 25 metus.
Gimstamumo skatinimo priemonių yra, ir jas parinkti yra lengviau suvokus šio neigiamo reiškinio priežastis. Kaip taisyklė, gimstamumas mažėja visose valstybėse, kopiančiose ekonominio išsivystymo laiptais, nes jose vis didesnė dalis gyventojų kraustosi iš kaimų į miestus. Vaikas kaime gyvenančioje ir žemės ūkio darbais užsiimančioje šeimoje yra privalumas – tai papildoma darbo jėga, o jo išlaikymas nebrangus. Mieste priešingai – kiekvienas papildomas vaikas yra susijęs ne tik su papildomomis išlaidomis, bet dažniausiai bent vieną iš tėvų metams ar ilgiau pašalina iš darbo rinkos.
Ne paslaptis, kad didžiuosiuose Lietuvos miestuose infrastruktūra nėra patogi vaikų auginimui – trūksta vaikų darželių (net privačių), sporto ir kitokių laisvalaikio praleidimo būrelių. Didelis iššūkis tėvams yra ir per ilgos moksleivių vasaros atostogos. Jei vaikas dar per mažas, kad laiką galėtų leisti savarankiškai, o abu tėvai dirba, jo užimtumo ir saugumo užtikrinimas daug kainuoja arba reikalauja nedirbančių giminaičių pagalbos. Beje, dėl per ilgų moksleivių atostogų lietuviai labai vėlai baigia mokyklą ir dirbti pradeda būdami daug vyresni nei vidutinis europietis. Tai dar labiau paaštrina mažėjančios darbo jėgos problemą, todėl pokyčiai turi įvykti ir šioje srityje.
Dėl šių priežasčių beveik neįmanoma skatinti gimstamumo suteikiant tėvams vienkartines išmokas už gimusį vaiką. Rusija 2007 metais pradėjo taikyti šiai šaliai įspūdingą gimstamumo skatinimo priemonę – už antrą ir kiekvieną sekantį gimusį vaiką motinai išmokama beveik 10 tūkst. JAV dolerių vienkartinė išmoka. Tiesa, nors Rusijos gimstamumo rodiklis šiek tiek ir padidėjo, jis išlieka net mažesnis nei Lietuvoje. Tačiau atsirado ir šalutinė tokios politikos pasekmė – šeimos nusprendžia gimdyti dar vieną vaiką, kai turi grąžinti skolas arba nori įsigyti naują automobilį. Kitose šalyse atlikti tyrimai rodo, kad gimstamumo neskatina ir ilgesnės motinystės atostogos; priešingai – jos apsunkina motinų sugrįžimą ir integraciją į darbo rinką.
Todėl daug efektyvesnė priemonė paskatinti gimstamumą yra nuolatinė mokestinė paskata dirbantiesiems. Lietuvoje tokios paskatos imitacija yra papildomas neapmokestinamas pajamų dydis (PNPD). Už pirmąjį vaiką bendros šeimos neapmokestinamos pajamos padidėja 100 litų, už kiekvieną sekantį – 200 litų. Taigi, už pirmąjį vaiką mėnesinės šeimos pajamos išauga 15 litų, už kiekvieną sekantį vaiką dar po 30 litų. Puikiai suprantame, kad tokia suma negali nei motyvuoti, nei padėti išlaikyti gausesnę šeimą – vien vaiko auklėjimas darželyje (ne privačiame!) kainuoja maždaug 10 kartų daugiau nei valstybės suteikiama mokestinė lengvata.
PNPD už kiekvieną vaiką turėtų siekti bent 1000 litų, dėl to šeima per mėnesį mokėtų 150 litų mažesnius gyventojų pajamų mokesčius. Tokios priemonės taikymas, o ne tiesioginių vienkartinių išmokų didinimas, būtų daug efektyvesnis ir dėl to, kad gimstamumą skatintų darbingose ir produktyviose, o ne asocialiose šeimose. Mokesčių darbo grupės ekspertai pamiršo išsakyti savo nuomonę apie PNPD, tačiau reikia tikėtis, kad valdžios atstovai iki liepos 1 dienos spės priimti reikiamos įstatymus, ir jau kitais metais gimstamumas pradės didėti.
Nerijus Mačiulis yra „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas
