Galbūt čia vertėtų prisiminti Aarono Levensteino citatą: „statistika yra kaip bikinis – tai, ką ji atskleidžia, sudomina ir intriguoja, bet tai, ką ji slepia, yra esmė“.
Vienas iš veiksnių, galinčių paaiškinti didesnes lietuvių galimybes daugiau vartoti, yra kainų lygis. Pernai vidutinis darbo užmokestis po mokesčių Estijoje buvo 54 proc. didesnis nei Lietuvoje. Vidutinė senatvės pensija Estijoje taip pat buvo 41 proc. didesnė. Tačiau daugelis paslaugų Estijoje kainuoja gerokai daugiau nei Lietuvoje, o vidutinis visų prekių ir paslaugų krepšelis yra 24 proc. brangesnis.
Taigi, įvertinus ir darbo pajamas, ir socialines išmokas bei kainų skirtumus, realios estų pajamos yra 18 proc. didesnės nei lietuvių. Skaičiuojant faktines individualias vartojimo išlaidas, vertinama ne tik tai, kokias prekes ir paslaugas įsigijo patys gyventojai, bet ir ką gavo nemokamai iš valstybės ir paramos organizacijų. Ar gali būti, kad čia slypi lietuvių gerovės priežastis?
Lietuviai gauna daug nemokamų švietimo, sveikatos apsaugos ir kitų viešųjų paslaugų. Tačiau ne prastesniu valstybės dosnumu gali pasigirti ir mūsų kaimynai latviai ir estai, o valdžios individualaus vartojimo išlaidos iš visų Baltijos šalių didžiausios yra Estijoje. Dar daugiau – Lietuvoje nemokamai gautos viešosios paslaugos ne visada džiugina, ypač jei reikia už paslaugą primokėti „po stalu“, arba, pavyzdžiui, negavus kokybiškos švietimo paslaugos samdytis korepetitorių.
Daugelis rodiklių rodo, kad nepaisant pastarųjų metų šalies progreso vis dar gyvename daug gūdesniame šešėlyje nei estai.
Čia svarbu atsiminti ir tai, kad visos gautos pajamos gali būti nukreiptos dviem tikslams – vartojimui arba taupymui. Būtent gyventojų taupymo normos skirtumai rodo, kad gaudami didesnes pajamas estai vartoja ne tiek daug, nes dažniau galvoja apie savo ateities poreikius. Estijos gyventojai pastaraisiais metais sutaupė apie dešimtadalį savo pajamų, o Lietuvoje taupymo norma svyruoja apie... nulį.
Tiesa, ir Estijoje, ir Lietuvoje gyventojų indėlių apimtys yra labai panašios – sudaro apie 28 proc. šalies BVP ir yra gerokai didesnės nei Latvijoje. Tačiau vis dar labai maža lietuvių dalis renkasi investuoti į akcijas ir kitas finansines priemones. Pasaulio banko duomenimis, lietuviai yra paskutinėje vietoje iš Baltijos šalių gyventojų pagal sukauptas lėšas pensijų fonduose. Estijoje ir Latvijoje jos siekia, atitinkamai, 16 ir 13 proc. BVP. Lietuvoje šios rūšies santaupos senatvei sudaro tik 7 proc. BVP. Palyginimui, Švedijoje pensijų fonduose gyventojų sukauptos lėšos siekia 80 proc., o Olandijoje net 184 proc. BVP.
Vienam gyventojui tenkanti BVP dalis (įvertinus kainų skirtumus) Lietuvoje yra beveik tokia pati kaip Estijoje. Tačiau skirtingas galimybes vartoti lemia ir skirtinga BVP kūrime dalyvaujančio kapitalo struktūra. Estijoje sukauptos tiesioginės užsienio investicijos (TUI) viršija net 80 proc. BVP, o Lietuvoje – tik apie 30 proc. BVP. Didesnės užsienio investicijos leido Estijai sparčiau padidinti produktyvumą ir sukurti gerai apmokamų darbo vietų. Tiesa, tuo pačiu jos reiškia, kad didesnė Estijoje sukurto BVP dalis atitenka kapitalo savininkams, gyvenantiems užsienyje, kurie Estijoje uždirbtų pinigų dažniausiai neišleidžia.
Pasaulio banko duomenimis, lietuviai yra paskutinėje vietoje iš Baltijos šalių gyventojų pagal sukauptas lėšas pensijų fonduose. Estijoje ir Latvijoje jos siekia, atitinkamai, 16 ir 13 proc. BVP.
Gyventojų pajamų struktūroje, be atlyginimų, socialinių išmokų ir kapitalo pajamų, dar yra ir emigrantų perlaidos. Estijoje jos siekia 1,9 proc., o Lietuvoje – 2,6 proc. BVP. Akivaizdu, kad ir šis rodiklis nėra pakankamas paaiškinti lietuvių galimybių vartoti daugiau, nei vartoja estai. Ir čia lieka paskutinis ir svarbiausias lietuvių „klestinčio vartojimo“ šaltinis – šešėlis.
Daugelis rodiklių rodo, kad nepaisant pastarųjų metų šalies progreso vis dar gyvename daug gūdesniame šešėlyje nei estai. Pavyzdžiui, tuščių cigarečių pakelių tyrimas rodo, kad kas penkta Lietuvoje surūkoma cigaretė vis dar yra kontrabandinė, o Estijoje cigarečių kontrabanda yra beveik dvigubai mažesnė ir siekia 12 procentų. Dar iškalbingesnis yra PVM atotrūkio rodiklis, rodantis galimai nedeklaruotų PVM mokėtojo pajamų dalį, siekiant išvengti mokesčių. Šis rodiklis Lietuvoje siekia 25 proc., o Estijoje tik 7 procentus.
Šešėlinės pajamos ir šešėlinės produkcijos vartojimas visiškai paaiškina didesnes lietuvių galimybes vartoti, tačiau tuo pačiu jos visiškai nedžiugina. Gyvenimas šešėlyje yra ne tik susijęs su rizika asmeniniams finansams ir sveikatai. Šešėlis griauna valstybės galimybes adekvačiai finansuoti viešąsias paslaugas ir užtikrinti socialinę apsaugą. Faktinės individualaus vartojimo išlaidos blizga, bet santykinio ir absoliutinio skurdo rodikliai ir, ypač, viešųjų paslaugų kokybės rodikliai rodo, kad mes Estiją vis dar tik vejamės.
Politikų ketinimai kurti dar geresnę valstybę visiems yra, be abejo, sveikintini. Tačiau siekiant šio tikslo ir ketinant surinkti daugiau mokesčių ir juos perskirstyti per valstybės biudžetą, pirmiausia reikia atsisukti ne į tuos, kurie ir taip jau moka didelius mokesčius. Valdžia ištiesdama dosnią pagalbos ranką tiems, kuriems jos reikia labiausiai, kitą, reiklią ranką galėtų ištiesti tiems, kurie vartoja kaip estai, nors oficialių pajamų negauna ir prie bendrų valstybės tikslų neprisideda.
Nerijus Mačiulis yra „Swedbank“ Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas.
Galbūt čia vertėtų prisiminti Aarono Levensteino citatą: „statistika yra kaip bikinis – tai, ką ji atskleidžia, sudomina ir intriguoja, bet tai, ką ji slepia, yra esmė“.
