Ši paskutinė korta tikrai yra ne koziris, o vyriausybės kapituliacija. Beveik nekyla abejonių, kad tauta pasirinks ne alternatyvų scenarijų, o norės likti euro zonoje ir ES. Apie alternatyvų kelią Graikijos vyriausybė iki šiol kalbėjo labai poetiškai – jį vadino galimybe „nusimesti kreditorių pančius“, „išsilaisvinti“, „susigrąžinti teisę patiems spręsti savo likimą“. Skamba patraukliai, ar ne?
Visą šią savaitę iki pat sekmadienį vyksiančio referendumo graikai galės paragauti to alternatyvaus kelio duonos. Visi bankai bus uždaryti bent iki kitos savaitės, o maksimali suma, kurią gyventojai gali išsigryninti bankomatuose, sieks 60 eurų per dieną.
Be to, šią savaitę Europos politikai ir Graikijos žiniasklaida skirs pakankamai laiko tam, kad išaiškintų Graikijos gyventojams, ką reikštų vienašališkas Graikijos sprendimas negrąžinti skolų Europos institucijoms. Toks sprendimas reikštų ne tik pasitraukimą iš euro zonos, bet ir pasitraukimą iš Europos Sąjungos – finansinės paramos ir 500 milijonų gyventojų rinkos praradimą.
Alternatyvų Graikija turi nedaug – ir pensijos, ir valstybės tarnautojų skaičius bei jų atlyginimai turi atitikti šalies galimybes finansuoti juos surenkamais mokesčiais, o ne skolintais pinigais.
Nereikėtų tikėtis, kad visi graikai staiga nusisuks nuo tuščius pažadus dalinusių politikų – fantasmagoriniai pažadai susilaukia palaikymo ir Graikijoje, ir Prancūzijoje, ir Lietuvoje.
Tačiau vis daugiau gyventojų turėtų suvokti, kad alternatyvų Graikija turi nedaug – ir pensijos, ir valstybės tarnautojų skaičius bei jų atlyginimai turi atitikti šalies galimybes finansuoti juos surenkamais mokesčiais, o ne skolintais pinigais.
Iš esmės paskelbtas referendumas yra balsavimas dėl pasitikėjimo dabartine vyriausybe. Paaiškėjus, kad, tikėtina, du trečdaliai Graikijos gyventojų nenori dabartinės vyriausybės siūlomo recepto, jai beliks atsistatydinti arba susidurti su socialiniais neramumais.
Gali būti ir taip, kad vyriausybė prisidengs neva iš tautos gautu mandatu priimti tarptautinių kreditorių siūlomas sąlygas ir toliau valdyti šalį. Tačiau labiausiai tikėtinas scenarijus – pirmalaikiai rinkimai, kurie iš valdžios išstumtų save diskreditavusią vyriausybę. Tai gali būti neatsakingo populizmo laidotuvės ir Graikijos atsigavimo pradžia.
Europos Komisija, ECB ir Tarptautinis valiutos fondas turbūt derybose galėjo būti lankstesni ir rasti kompromisą – atotrūkis tarp dviejų pusių per kelis mėnesius buvo sumažėjęs iki minimumo.
Tikėtina, kad kieta pozicija buvo išlaikyta siekiant vieno svarbaus tikslo – parodyti visiems europiečiams, kad populistinės vyriausybės, dalinančios su galimybėmis prasilenkiančius pažadus, gali būti labai žalingos ir pakenkti savo šaliai.
Tačiau, tikėtina, kad kieta pozicija buvo išlaikyta siekiant vieno svarbaus tikslo – parodyti visiems europiečiams, kad populistinės vyriausybės, dalinančios su galimybėmis prasilenkiančius pažadus, gali būti labai žalingos ir pakenkti savo šaliai.
Tai svarbus signalas rinkėjams, artėjant parlamento rinkimams Ispanijoje ir kitose euro zonos valstybėse.
Graikijos pasitraukimas iš euro zonos tikimybė padidėjo, bet vis dar yra mažesnė nei 50 procentų.
Blogiausiu – pasitraukimo – atveju, didžiausią neigiamą poveikį pajus Graikija, o ne likusi euro zona ir tikrai ne Lietuva, kuri neturi beveik jokių ekonominių ir finansinių ryšių su šia valstybe.
Pasvarstymai apie tai, kad Graikijos bankrotas kainuos ir Lietuvai, yra niekuo nepagrįsti. Tikimybė, kad Lietuvos įnašas į bendrą Europos gelbėjimo fondą (ESM) bus panaudotas naujoms paskoloms Graikijai, o jos vėliau bus negrąžintos, yra labai maža. „Blogiausiu“ atveju lietuvių atostogos Graikijoje kitais metais bus daug pigesnės.
Nerijus Mačiulis yra „Swedbank“ Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas
