Lietuvos ekonomikos augimas šiemet įsibėgėjo ir viršijo 3,5 procento. Tiesa, daugeliui šis sintetinis ir labai daug informacijos savyje talpinantis rodiklis beveik nieko nepasako. Iškalbingesni yra kiti ekonominiai rodikliai, pavyzdžiui, realus Lietuvos eksporto augimas šiemet siekė apie 10 procentų, o vien paslaugų eksporto vertė išaugo beveik penktadaliu.
Svarbus ne tik pats augimas, bet ir jo struktūra. Sparčiausiai augo IT, telekomunikacijų ir kitų verslo paslaugų eksportas. Šių aukštos pridėtinės vertės paslaugų eksporto dalis sudaro beveik 15 proc. viso paslaugų eksporto, o per dešimtmetį jo dalis išaugo dvigubai. Aukštųjų technologijų pramonės augimas taip pat buvo dvigubai spartesnis nei žemų ir vidutinių technologijų pramonės augimas. Ši Lietuvos transformacija – kopimas vertės kūrimo grandine aukštyn – nebus labai greita, tačiau pastarųjų metų progresas yra džiuginantis.
Šie ir kiti veiksniai lemia tai, kad Lietuva 10 metų laikotarpiui gali pasiskolinti už 0,7 proc. metines palūkanas – tai yra kelis kart pigiau nei, pavyzdžiui, Italija.
Dar viena svarbi tendencija – tai nemažas naujų tiesioginių užsienio investicijų srautas, kurį pajuto ne tik sostinė. Nors Lietuvoje veiklą jau vykdančios užsienio kapitalo įmonės investavo mažiau ir nemažą dalį uždirbto pelno grąžino akcininkams, ši tendencija irgi gali pasikeisti dėl kitais metais įsigaliosiančios pelno mokesčio lengvatos reinvestuojamam pelnui.
Šiemet įsibėgėjo ir produktyvumo augimas – pastarąjį penkmetį per metus augęs vos daugiau nei vienu procentu, šiemet jis šoktelėjo daugiau nei 4 procentais. Šis aukštesnės pridėtinės vertės prekių bei paslaugų eksporto, kokybiškų užsienio investicijų augimas ir produktyvumo šuolis yra svarbus ne tik keliems verslininkams ar valdžios atstovams. Tai yra pagrindiniai veiksniai, įgalinantys tvarų ir ilgalaikį atlyginimų augimą.
Vidutinio darbo užmokesčio augimas šiemet viršijo 8 procentus, buvo sparčiausias nuo 2008-ųjų metų ir jį turėjo pajusti daugiau nei du trečdaliai darbuotojų. Tačiau, priešingai nei prieš dešimtmetį, toks atlyginimų augimas nerodo akivaizdžių ekonomikos perkaitimo ženklų. Atlyginimų augimas bei akcizų kėlimas pakurstė infliaciją, bet daugiausiai brango ne pirmo būtinumo prekės ir paslaugos, dėl ko daugelio gyventojų reali perkamoji galia nesumažėjo.
Tiesa, dalis šio atlyginimų augimo buvo tik „popierinis“ – dėl sėkmingų kai kurių valstybinių institucijų veiklų sumažėjo polinkis atlyginimus mokėti vokeliuose. Metų pradžioje net 18 tūkst. įmonių vidutinis atlyginimas nesiekė minimalaus, tačiau per metus tokių įmonių skaičius sumažėjo beveik penktadaliu. Šešėlinės ekonomikos mažėjimą rodo ir beveik 7 proc. siekęs valdžios sektoriaus biudžeto pajamų augimas, kuris gerokai viršijo planus.
Dėl šios priežasties antrus metus iš eilės ir neplanuotai valdžios sektoriaus finansai bus subalansuoti. Tai reiškia, kad valstybė nesiskolina pinigų einamiesiems poreikiams tenkinti. Be valdžios sektoriaus pertekliaus galima pasidžiaugti beveik 2 proc. BVP sieksiančiu užsienio prekybos pertekliumi, kuris, panašu, bus didžiausias nepriklausomos Lietuvos istorijoje.
Šie ir kiti veiksniai lemia tai, kad Lietuva 10 metų laikotarpiui gali pasiskolinti už 0,7 proc. metines palūkanas – tai yra kelis kart pigiau nei, pavyzdžiui, Italija. Sustiprėjęs ir gerai pasiruošęs ir privatus sektorius. Įmonių bei gyventojų finansinių įsipareigojimų ir pajamų santykis išlieka vienas mažiausių ES, o indėlių suma yra rekordinė – ji per dešimtmetį išaugo daugiau nei dvigubai.
Žinoma, niekas neignoruoja bei nesumenkina emigracijos, neadekvačių viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų, regioninės ir socialinės atskirties bei kitų problemų. Tačiau sutelkiant dėmesį į jų sprendimą, galima rasti laiko pasidžiaugti ir pasiekimais.
Nerijus Mačiulis yra „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas.
