Nėra lengva būti naujų ar didesnių mokesčių advokatu – beveik niekas jų nenori mokėti, ypač valstybėse, kur yra daug erdvės didinti viešųjų išlaidų skaidrumą ir efektyvumą. Vis tik mokesčių pajamos yra valstybės pamatas, užtikrinantis ir švietimo bei sveikatos apsaugos kokybę, ir krašto apsaugą, ir demokratiją sutvirtinančių institucijų veiklą, ir socialinės apsaugos tinklą. Todėl kiekvienam mokesčiui nereikėtų užsimerkus klijuoti naikintino blogio etiketės, o vertinti jį per alternatyviųjų kaštų prizmę – ar naujas mokestis yra efektyvesnis, teisingesnis ir paprastesnis būdas papildyti valstybės biudžetą?
Netrūksta manančių, kad automobilio mokesčio Lietuvai visai nereikia – maža valstybė klimato kaitos problemų ir planetos neišgelbės. Tačiau remiantis tokiu argumentu, kiekvienas iš mūsų galėtume mesti šiukšlę parke ar ežero pakrantėje – viena šiukšlė juk nieko nepakeis. Dar vienas argumentas – už taršą vairuojantieji susimoka pirkdami akcizais apmokestiną kurą. Tiesa, tačiau akcizai degalams Lietuvoje yra vieni mažiausių ES, o jų didinimas gali pakenkti verslo konkurencingumui ar turėti labai neigiamą šalutinę pasekmę – didesnę kontrabandą. Čia išryškėja dar vienas didelis automobilio mokesčio privalumas – šio mokesčio administravimo kaštai gali būti minimalūs (surenkamas, pavyzdžiui, atliekant techninę apžiūrą), o jo vengimas yra gana sudėtingas.
Svarbi automobilio mokesčio, priešingai nei, pavyzdžiui, gyventojų pajamų mokesčio, funkcija yra ne tik surinkti pajamas į biudžetą, bet koreguoti ir žmonių elgseną. Taip kaip dideli akcizai alkoholiui ir tabakui skatina mažiau vartoti šių sveikatai kenkiančių prekių, taip automobilio mokestis gali priversti pagalvoti, ar šeimai tikrai reikia antro automobilio, ar dalinimosi automobiliais, dviračių ar viešojo transporto alternatyvos nėra priimtinesnės. Automobilio mokestis, kaip ir akcizai, bando koreguoti asmeninius pasirinkimus, kurie turi taip ekonomistų vadinamus eksternalitetus – poveikį ne tik tas prekes vartojantiems, bet ir jų aplinkiniams. Deja, tai yra ir priežastis kodėl jis nėra populiarus – nedaug kas nori, kad valdžia koreguotų jų pasirinkimus ir elgseną.
Suvokiant visuomenės priešiškumą naujiems mokesčiams, bet kokią diskusiją apie juos reikėtų pradėti nuo jų privalumų – ne tik naudos, kurią jie gali atnešti valstybei ir visuomenei, bet ir kiekvienam asmeniškai. Gal tokio mokesčio pajamos leistų kurti pigesnį ar patogesnį viešąjį transportą, gal leistų sumažinti pajamų mokesčius, galbūt vystyti sporto ir laisvalaikio infrastruktūrą? Jei viešam aptarimui išmetama abstrakti, pusiau skusta, pusiau lupta mokesčio idėja, ją bus lengva užgesinti ir sutrypti, apkaišant galimomis ar tariamomis grėsmėmis.
Panašiai atsitiko su pastaraisiais pasvarstymais apmokestinti arba suvaržyti dyzelinių automobilių mobilumą. Daug kam kilo natūralūs klausimai – kodėl nusitaikyta į dyzelinius automobilius, ar nepažeidžiami jų teisėti interesai, juk pirkdami tokį automobilį neturėjo įtarimo, kad su juo negalės nuvažiuoti į kai kurias miesto vietas?
Ilgą laiką dyzeliniai varikliai buvo sėkmingai parduodami, kaip efektyvesni, ekonomiškesni ir į aplinką išmetantys mažiau anglies dvideginio, turinčio neigiamos įtakos klimato kaitai. Tačiau buvo nutylima, kad už benzininius variklius jie paskleidžia daug daugiau kietųjų dalelių ir azoto oksidų, kurie turi labai neigiamos įtakos jais kvėpuojančiųjų žmonių sveikatai. Kaip dabar jau žinome, ne vienas automobilių gamintojas, atlikdamas testus, net sukčiavo, tam kad parodytų, jog šių dalelių į atmosferą išmetama mažiau.
Vis tik kažin ar Lietuvai, ar atskiroms savivaldybėms reikia nuspręsti, kad būtent dyzeliniai varikliai yra nepageidaujami ir neturi ateities. Europos Komisija gali priimti direktyvas, reglamentuojančias toleruotiną taršą, o automobilių gamintojai turės arba sukurti atitinkamas technologijas, arba per daug teršiančių variklių atsisakyti. Lengviau ir teisingiau yra apmokestinti automobilius taip, kaip tai daro daugelis ES valstybių – atsižvelgiant į jų išmetamą anglies dvideginio ir azoto oksidų kiekį bei galingumą. Šiuo metu Europos Sąjungoje be Lietuvos tik Lenkijoje, Estijoje, Italijoje ir Bulgarijoje nėra jokio mokesčio susieto su jo tarša.
Beveik neapmokestinant ekonomiškiausių automobilių bei elektromobilių ar net sukuriant mokestines lengvatas įsigyti būtent juos išgirstume kritiką, kad tokiu būdu paremiami turtingiausi, galintys įsigyti prabangius elektromobilius. Be to, automobilio mokestis susietas su tarša reikštų, kad didžiausius mokesčius turėtų sumokėti senų ir labiausiai teršiančių automobilių savininkai – tie kurių pajamos, tikėtina, yra žemiausios. Tačiau šią problemą galima išspręsti didinant neapmokestinamąjį pajamų dydį, dalį automobilio mokesčio susiejant su jo variklio galia, o mokestinę lengvatą suteikiant tik tam tikros kainos kartelės neviršijantiems naujiems elektromobiliams.
Apmokestinti automobilius lengviau turtingose valstybėse. Ten didesnė dalis gyventojų gali įsigyti naujus, mažiau teršiančius automobilius, o didesnės pajamos leidžia dažniau galvoti ne tik apie finansines problemas bei trumpalaikius poreikius, o, pavyzdžiui, susimąstyti kokiu oru kvėpuojame mes ir kokiu kvėpuos mūsų vaikai. Kol kas vairuotojai gali jaustis saugūs – vargu ar vieno nepopuliariausių mokesčių idėja pavirs įstatymo projektu artėjant 2019-ųjų ir 2020-ųjų rinkimams. O 2021 metais galbūt jau būsime turtingesni ir sąmoningesni.
Dr. Nerijus Mačiulis yra „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas.