Pirmoji ir bene didžiausia rizika yra susijusi su populizmu ir protekcionistinių bei nacionalistinių idėjų gajumu. Jungtinėje Karalystėje, JAV, Kanadoje ir kai kuriose kitose valstybės pajamų nelygybė išlieka aukščiausia per pastaruosius 80 metų. Daugelyje išsivysčiusių valstybių pastaruosius 20 metų didžiosios dalies dirbančiųjų realios pajamos arba visai nepadidėjo, arba augo labai vangiai.
Be to, Europoje kelerius metus stebėjome pabėgėlių krizę ir aršius debatus sukėlusį imigracijos srautą. Visos šios aplinkybės sukuria gyventojų nepasitenkinimą esama situacija, baimę dėl savo ateities ir norą matyti pokyčius – nesvarbu kokius. Jau stebėjome labai netradicinius rinkėjų pasirinkimus JAV ir Jungtinėje Karalystėje, tačiau tai dar turbūt nėra pabaiga. Artėja parlamento rinkimai Italijoje, kurie taip pat gali baigtis populistinių idėjų pergale.
Daugelyje išsivysčiusių valstybių pastaruosius 20 metų didžiosios dalies dirbančiųjų realios pajamos arba visai nepadidėjo, arba augo labai vangiai.
Populizmas yra bandymas sudėtingas problemas išspręsti taikant labai paprastas priemones. Dėl globalizacijos ir technologinio progreso mažėja darbo vietų skaičius JAV pramonėje, ką daryti? Paprastas sprendimas – pastatyti sieną, nutraukti laisvos prekybos sutartis arba apmokestinti importą. Deja, tokie „lengvi“ sprendimai geriausiu atveju niekam nepadeda, o blogiausiu gali vesti prie prekybinių karų, kuriuose nebus laimėtojų.
Antroji rizika – tai netvarios finansinių aktyvų kainos. Pasaulyje jau ilgą laiką pinigų pasiūla viršija jų paklausą – gyventojai jų sutaupo daugiau, nei atsiranda norinčių investuoti į, pavyzdžiui, gamybą ar infrastruktūrą. Dėl to sparčiai krito pinigų kaina, o prie šio proceso prisidėjo ir bazines palūkanas mažinę bei pinigų pasiūlą didinę didieji pasaulio centriniai bankai.
Žemos palūkanos ir investuotojai, ieškantys teigiamos ir kuo didesnės grąžos, išpūtė daugelio finansinių aktyvų kainas – nuo akcijų iki valstybių ir ypač žemesnio kredito reitingo įmonių obligacijų. Žemas dividendų ir obligacijų pajamingumas investuotojus stumtelėjo labiau egzotiškų ir rizikingų alternatyvių aktyvų link, pavyzdžiui, kriptovaliutų. Žymesnė korekcija finansų rinkose neigiamai paveiktų gyventojų bei verslo lūkesčius bei pristabdytų ekonomikos augimą.
Trečioji grėsmė – žema skolinimosi kaina bei patrauklių investicijų trūkumas kai kuriose šalyse vėl pakėlė nekilnojamo turto kainas į netvarias aukštumas. Lietuvoje burbulų ženklų yra nedaug, bet, pavyzdžiui, Šiaurės šalių, Australijos ar Kanados rinkos atrodo labiau pažeidžiamos. Daugelyje Norvegijos miestų ir kai kuriuose Švedijos nekilnojamo turto segmentuose kainos pastaruoju metu jau šiek tiek sumažėjo.
Pingant nekilnojamam turtui gyventojai jaučiasi mažiau turtingi ir yra linkę daugiau taupyti bei mažiau vartoti, o įmonės – mažiau statyti ar investuoti į nekilnojamąjį turtą. Didelės ir staigios nekilnojamo turto kainų korekcijos įtaka šių šalių ekonomikoms būtų didelė, tačiau jos tikimybė išlieka maža.
Ketvirtoji smegduobė – geopolitiniai konfliktai. Jų tikimybę įvertinti sudėtinga, tačiau potencialius neramumų židinius ir galimas to pasekmes pasaulio ekonomikai įvardinti galima. Nekyla abejonių, kad šios rizikos židinių pastaruoju metu yra itin daug. Pasaulis su nerimu stebėjo ir turbūt dar stebės Šiaurės Korėjos branduolinio ginklo bandymus bei jos lyderio ir JAV prezidento apsižodžiavimus.
Neramina ir Kinijos ambicijos bei teritoriniai nesutarimai Pietų Kinijos Jūroje – periodiškai paaštrėjanti politinė ar net karinė konfrontacija dėl įtakos čia esančiuose salynuose. Didesnė įtampa šiame regione galėtų sutrikdyti maždaug šeštadalį visos pasaulinės prekybos srautų. Dar didesnis neapibrėžtumas vyrauja Vidurio Rytuose – įtampa tarp Saudo Arabijos ir Irano yra išaugusi, o kariniai konfliktai šiame regione galėtų smarkiai pakelti naftos kainas.
Penktoji rizika yra blėstantis Kinijos ekonominis ciklas bei šios šalies skolos mastas ir kokybė. Po pasaulinės finansų krizės Kinija savo fiskaline ir monetarine pagalba į priekį tempė visą pasaulį. Jos augimas visą dešimtmetį išliko įspūdingas, tačiau to kaina – beveik dvigubai išaugęs skolos ir BVP santykis.
Planinėje ekonomikoje pakelti ekonomikos augimą skolintais pinigais daug talento nereikia. Daug sudėtingiau yra užtikrinti, kad valstybinės investicijos būtų nukreiptos į didžiausią ekonominį ir socialinį potencialą turinčius projektus.
Deja, Kinijos valstybinės įmonės ir provincijos investavo visur ir bet kaip tik tam, kad pasiektų centrinės valdžios nustatytus tikslus. Tačiau per paskutinius penkerius metus Kinijos blogų paskolų portfelis išaugo trigubai – nuo pusės iki pusantro trilijono juanių. Ir tai tik oficiali statistika – tikroji situacija gali būti kur kas blogesnė.
Kinijos augimas visą dešimtmetį išliko įspūdingas, tačiau to kaina – beveik dvigubai išaugęs skolos ir BVP santykis.
Šiame kontekste praėjusios savaitės Kinijos sprendimas leisti užsienio kapitalo įmonėms investuoti į jos finansines institucijas panašus į atbulai vaikštantį Trojos arklį. Ar tai buvo tik gražiai supakuota dovana ją lankančiam JAV prezidentui, ar savanaudiškas pasiruošimas, suvokiant, kad Kinijos finansiniam sektoriui greitai gali prireikti išorinės finansinės pagalbos? Greičiausiai teisingi abu atsakymų variantai.
Mes nežinome, kaip, pavyzdžiui, ateityje keisis JAV ekonominė politika ar Kinijos blogų paskolų portfelis, bet galime šiuos procesus ir jų pasekmes modeliuoti, joms pasiruošti ir minimizuoti neigiamas jų pasekmes. Tačiau vertėtų neužmiršti ir prieš 15 metų tuometinio JAV gynybos sekretoriaus Donaldo Rumsfeldo įvardintų „nežinomų nežinomųjų“. Neretai mes nežinome, ko nežinome, o tokie „žaibai iš giedro dangaus“ nėra itin reti ir jie, deja, yra patys pavojingiausi.
