Ar visuomenei ilgame laikotarpyje bus naudingesnis pensijų kaupimas ar einamaisiais mokėjimais grįsta pensijų sistema, priklauso nuo kelių pagrindinių veiksnių. Kalbant konkrečiau – tai dirbančiųjų ir pensininkų skaičiaus santykis, realus darbo našumo augimas, o taip pat pensijų fondų investicinės grąža bei fondų administravimo mokesčiai. Visi šie veiksniai rodo, kad pensijų kaupimas ilgame laikotarpyje Lietuvos visuomenei yra naudingesnis, nei einamaisiais mokėjimais grįsta sistema.
Dirbančiųjų ir pensininkų santykis Lietuvoje blogės sparčiau nei likusiame pasaulyje.
Visų pirma, dirbančiųjų ir pensininkų santykis Lietuvoje blogės sparčiau nei likusiame pasaulyje. Lietuvai nepalankus ne tik itin žemas gimstamumas, neužtikrinantis stabilaus gyventojų skaičiaus, bet ir emigracijos tendencijos. Su šiuo faktu ginčytis sunku – tokias tendencijas rodo ir Eurostat, ir kitų šalių statistikų pateikiamos demografinės projekcijos. Taigi, ateityje pensininkus aprūpinti tik lėšomis iš dirbančiųjų draudimo įmokų bus vis sudėtingiau.
Antra, būtų sunku pagrįsti prielaidą, kad Lietuvoje realus darbo našumo, o taip pat ir nuo jo priklausančio darbo užmokesčio bei pensijų augimas viršys vidutinę pensijų fondų investicinę gražą. Tokia prielaida būtų teisinga tik tuomet, jei pensijų fondai investuotų tik į pačias konservatyviausias ir mažiausią gražą siūlančias taupymo priemones. Tačiau nuo pensijų kaupimo Lietuvoje pradžios, net nepaisant labai gilios finansų krizės, vidutinė pensijų fondų metinė grąža siekė 4.06 proc. (įvertinus valdymo mokesčius), ir buvo tik šiek mažesnė nei vidutinio darbo užmokesčio augimą. Vidutinės akcijų dalies fondų investicinė grąža buvo 5.41 proc. ir buvo panaši į vidutinį darbo našumo augimą.
Trečia, II pakopos pensijų fonduose maksimalus turto valdymo mokestis siekia tik iki 1 proc. (konservatyviuose fonduose iki 0,65 proc.), o įmokos mokestis jau po kelių metų visai nebebus taikomas. Todėl abejotina, kad privačių pensijų fondų valdymo sąnaudos bus didesnės nei Sodros valdymo išlaidos. Viešojo sektoriaus institucijos praeityje nepasižymėjo efektyvesniu turto ir išteklių valdymu nei privatus sektorius, tad nedaug prielaidų manyti, kad kad situacija gali pasikeisti artimiausioje ateityje.
Dar viena klaidinga prielaida yra teiginys, jog perėjimas prie antros pakopos pensijų fondų sukuria valstybės skolinimosi poreikį. Įmokas į antros pakopos fondus didinant tik nuosekliai, šiandienos pensininkų poreikiai nukenčia minimaliai, o skolinimosi poreikį sukuria tik neadekvatus valdžios noras didinti senatvės pensijas, kuris neatitinka einamųjų Sodros pajamų. Beje, tokia pati rizika išlieka ne tik pereinant prie pensijų kaupimo, bet ir liekant prie senosios, einamaisiais mokėjimais grįstos sistemos.
Ar mokėdamas draudimo įmokas draudžiamas darbuotojas neturi turėti laisvės pasirinkti, kas užtikrins jo senatvės pensiją?
Būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad dabar vykstanti reforma – asmeninis kaupimas senatvei, kai dalis draudimo įmokų pervedama į pensijų fondus – nėra pilnas perėjimas tik prie kaupiamosios sistemos. Didesnė darbdavių ir darbuotojų mokamų socialinio draudimo įmokų tenka ir toliau teks einamųjų poreikių tenkinimui – pensijų ir socialinių išmokų mokėjimui. Taigi Lietuva tiesiog diversifikavo riziką, nes dalis pensijų yra ir bus mokama iš valstybinio socialinio draudimo fondo, likusioji – iš privačiuose fonduose sukauptų lėšų. Vėl sudėti visus kiaušinius į vieną pintinę ir sugrįžti tik prie einamaisiais mokėjimais grįstos sistemos būtų rizikingas ir greičiausiai klaidingas sprendimas.
Galiausiai, svarbus ir asmens pasirinkimo laisvės klausimas: ar mokėdamas draudimo įmokas draudžiamas darbuotojas neturi turėti laisvės pasirinkti, kas užtikrins jo senatvės pensiją. Ar tai bus nuo demografinių tendencijų ir ekonominių nuosmukių priklausoma Sodra, ar santaupos privačiame fonde?
Nerijus Mačiulis yra „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas
