Malonu girdėti, kad mūsų valstybė pagaliau yra tokia turtinga – ji gali finansuoti visas savo funkcijas, tinkamai pasirūpinti krašto apsauga, teikti adekvačias viešąsias paslaugas, už jas tinkamai mokėti darbuotojams bei užtikrinti visų gyventojų socialinę apsaugą. Ir ne tik tiek, bet ir dar daugiau – gali sumažinti mokesčius ir nesiskolindama toliau vykdyti visus savo finansinius įsipareigojimus.
Šiemet tokius teiginius ir jais aplipusius pasiūlymus mažinti mokesčius ir didinti valstybės išlaidas turbūt girdėsime ne kartą, bet juos vertinti reikėtų bent su lašeliu skepticizmo.
Alternatyvieji kaštai yra vertė, kurią prarandame pasirinkdami vieną alternatyvą, bet dėl ribotų išteklių turėdami atsisakyti kitos patrauklios alternatyvos. Kitaip sakant, PVM mažinimo alternatyvieji kaštai yra nauda, kurią gautume mažindami gyventojų pajamų mokestį (GPM) arba didindami mokytojų, sveikatos apsaugos ir kitų viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus. Šios alternatyvos realios ir patrauklios, bet, akivaizdu, kad visoms joms lėšų valstybė neturi, todėl turi rinktis.
Siūlymas taikyti lengvatinį PVM mėsai ir žuviai pasigirdo padažnėjus lietuvių apsipirkinėjimui Lenkijos prekybos tinkluose, kur lengvatinis šio mokesčio tarifas taikomas daugeliui maisto produktų. Deja, toks siūlymas kelia rimtų abejonių. Visų pirma, neaišku, kaip sudarytas šis siauras maisto prekių sąrašas. Vegetarai ir veganai tokia lengvata nesidžiaugtų ir turėtų pagrįstų lūkesčių, kad į lengvatinių produktų sąrašą būtų įtraukti, pavyzdžiui, sojos produktai ir riešutai.
Neapmokestinamojo pajamų dydžio didinimas ne tik mažintų dirbančiųjų mokestinę naštą, didintų jų perkamąją galią ir skatintų mažmeninę prekybą, bet ir mažintų paskatas atlyginimus mokėti ir gauti neoficialiai.
Net jei ignoruojame šios visuomenės grupės interesus, galime suabejoti ir nauda, kurią gautų patys neturtingiausi šalies gyventojai, kurie šviežią žuvį retai įpirktų, net jei PVM jai būtų visai netaikomas. Mažiausias pajamas gaunančių gyventojų vartojimo krepšelyje daugiausiai yra duonos, pieno produktų, grūdų, daržovių, galbūt kai kurių vaisių. Turbūt akivaizdu, kad bet koks maisto produktų sąrašas visada bus subjektyvus ir pažeis kažkieno teisėtus lūkesčius.
Galbūt gera alternatyva Lietuvai yra taikyti PVM lengvatą visiems maisto produktams? Jei lengvatinis 5 proc. PVM tarifas būtų taikomas visiems maisto produktams, dėl to valstybės biudžetas per metus prarastų apie pusę milijardo eurų. Dėl to biudžeto deficitas išaugų maždaug dvigubai.
Galbūt biudžeto praradimus šiek tiek sušvelnintų prislopęs lietuvių įprotis apsipirkinėti Lenkijoje ir padidėjusios mažmeninės prekybos apimtys Lietuvoje, bet esmės tai nepakeistų – atsivėrusi skylė būtų per didelė, kad ją būtų galima ignoruoti. Juolab, kad lengvatinis PVM tarifas maisto produktams situacijos labai nepakeistų – nemažai produktų Lenkijoje yra pigesni dėl pigaus zloto, masto ekonomikos ir kitų subjektyvių priežasčių.
Apie pusė milijardo eurų valstybės biudžetas netektų, ir jei būtų taikomas ne lengvatinis PVM tarifas maisto produktams, o būtų sugrįžta prie bazinio 18 proc. tarifo. Tačiau tokį sprendimą argumentuoti reikėtų ne primenant, kad PVM tarifas 2009 metais nuo 18 proc. iki 21 proc. buvo padidintas „laikinai", siekiant įveikti finansų krizės padarinius.
Priešingu atveju gali kilti klausimas – ar sugrąžinant iki krizės galiojusį PVM reikėtų sugrąžinti ir iki jos galiojusį GPM? Prisiminus, kad iki 2009 sausio 1 dienos GPM siekė 24 proc., ši alternatyva ir argumentacijos kelias nebeatrodys tokie patrauklūs.
Tad kaip būtų finansuojami biudžeto praradimai? Kad ir koks „buhalteriškas“ ir nuobodus šis klausimas, į jį atsakyti reikia, nes didesnio biudžeto deficito neleidžia nacionaliniai įstatymai bei įsipareigojimai ES, o ir didesnė valstybės skola turbūt nedaug kam yra patraukli alternatyva.
Ar dėl to būtų įvedami vadinamieji „progresiniai“ mokesčiai, dar labiau padidinsiantys ir taip didelę viduriniosios klasės mokestinę naštą? Ar atsirastų visuotinis nekilnojamojo turto mokestis? Ar valstybė nebeteiktų nemokamo aukštojo mokslo arba kai kurių sveikatos apsaugos paslaugų?
O gal vis tik yra suplanuota ir įvyktų ilgai laukta plataus masto viešojo sektoriaus reforma, panaikinanti perteklines valstybės institucijas ir funkcijas, padidinanti efektyvumą ir sumažinanti jų finansavimo poreikį? Neatsakius į šiuos klausimus entuziastingas pritarimas PVM mažinimui yra šiek tiek rizikingas.
Galiausiai, jei jau sutariame, kad valstybė turi finansinių išteklių mažinti kai kuriuos mokesčius, kodėl užmirštame įvairių tarptautinių institucijų rekomendacijas ir visuotinį (bet taip retai pasitaikantį!) Lietuvos politikų ir ekonomistų konsensusą – poreikį mažinti dirbančiųjų apmokestinimą, ypač tų, kurie gauna mažiausias pajamas? Ar tai nebėra svarbesnis prioritetas?
Neapmokestinamojo pajamų dydžio didinimas ne tik mažintų dirbančiųjų mokestinę naštą, didintų jų perkamąją galią ir skatintų mažmeninę prekybą, bet ir mažintų paskatas atlyginimus mokėti ir gauti neoficialiai. Didesnės realios pajamos padidintų ir kelionių į Lenkijos prekybos tinklus alternatyviuosius kaštus.
Prisiminkime, kad daugybė empirinių tyrimų ir teorinių modelių, tarp kurių autorių yra ir Nobelio premijos laureatų, rodo, kad efektyviau yra apmokestinti vartojimą ir turtą, o ne gyventojų ir įmonių pajamas. Ypač tose valstybėse, kuriose didelė šešėlinė ekonomika ir paplitęs mokesčių vengimas.
Turbūt daugelis pritars, kad geriau mokesčių sistemą reformuoti ir tobulinti remiantis moksliniais tyrimais, o ne emocijomis ar politinio ciklo nuotaikomis.
Nerijus Mačiulis yra „Swedbank“ Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas
