Per šį laikotarpį pirmą kartą per ketverius metus užimtumas Lietuvoje sumažėjo. O nedarbo mažėjimo priežastys yra labai liūdnos – emigracija ir mažėjantis darbingo amžiaus gyventojų skaičius. Ši tendencija tęsis ir toliau, o išeičių gali likti vis mažiau.
Deja, bet Lietuvoje tęsiasi emigracija, kuri per pirmuosius dešimt šių metų mėnesių buvo net 27 proc. didesnė nei prieš metus. Nors tai, tikėtina, yra laikinas šuolis, tačiau esmės tai nekeičia – vien iki šio dešimtmečio pabaigos Lietuvoje darbingo amžiaus gyventojų skaičius sumažės dar 140 tūkstančių gyventojų.
Ir didžioji dalis šio praradimo bus susijusi ne su emigracija, o su itin žemu gimstamumu po nepriklausomybės atkūrimo. Tolesnė perspektyva galo atrodyti dar niūresnė – „Swedbank“ ekonomistų projekcijos rodo, kad 2030 metais Lietuvoje gyvens beveik puse milijono mažiau darbingų gyventojų nei dabar. Ir, beje, šios projekcijos, lyginant su Europos Komisijos prognozėmis, yra optimistinės.
Tiesa, demografijos fronte yra ir šviesos spindulių – šiemet gimusių vaikų skaičius jau išaugo daugiau nei 5 procentais, ir jei pastaruosius du mėnesius šis lygis nekris, šiemet gimusių vaikų skaičius bus didžiausias per pastaruosius 15 metų.
Tačiau didesnis gimusiųjų skaičius, nors ir labai džiuginantis, dirbančiųjų gretas pradės pildyti tik po maždaug ketvirčio amžiaus. Kita guodžianti tendencija – imigracija. Lūžis įvyko 2011 metais, kuomet imigrantų skaičius patrigubėjo iki 15,7 tūkst. ir toliau augo. „Swedbank“ ekonomistai prognozuoja, kad per šiemet į Lietuvą atvyks maždaug 24 tūkst. imigrantų. Šį skaičių reikėtų patrigubinti.
Swedbank“ ekonomistų projekcijos rodo, kad 2030 metais Lietuvoje gyvens beveik puse milijono mažiau darbingų gyventojų nei dabar.
Pagrindinė pastarųjų metų imigracijos šuolio priežastis buvo į Lietuvą sugrįžtantys anksčiau emigravę asmenys. Pastarąjį penkmetį per metus jų imigruoja maždaug 16 tūkstančių, ir tai sudaro tris ketvirtadalius visų imigrantų. Tiesa, dalis jų yra sezoniniai migrantai – metų eigoje išvyksta dirbti į užsienį, o vėliau sugrįžta. Panašiai kaip paukščiai, tik migruoja priešingais metų laikais.
Tai yra labai svarbi indikacija, parodanti, kad didžiulė pastarojo dešimtmečio emigrantų karta neprarado ryšių su Lietuva. Tai patvirtina ir emigrantų perlaidos (sumažėjusios tik šių metų pirmąjį pusmetį, bet, greičiausiai, tik laikinai), ir emigrantų norai investuoti į nekilnojamąjį turtą Lietuvoje.
Dar įdomesnių išvadų galima prieiti analizuojant likusių imigrantų – tokių vien pernai buvo beveik 7000 asmenų – kilmę. Natūralu, kad Lietuva gyventi ir dirbti yra patraukli neturtingesnių kaimyninių valstybių piliečiams – baltarusiams, ukrainiečiams, rusams. Tačiau daugiausiai imigrantų į Lietuvą atsiunčiančių valstybių penketuke yra ir valstybės, kurių šiame sąraše pamatyti nesitikėtumėte. Tai – Jungtinė Karalystė ir Airija. Ir iš šių valstybių į Lietuvą atvyksta daugiau imigrantų nei iš Baltarusijos. Ką tai reiškia?
Ne, airiai ir britai nevažiuoja čia gyventi ir dirbti. Į Lietuvą gyventi sugrįžta niekada čia nebuvę jos vaikai, kai naujosios kartos emigrantai sugrįždami į Lietuvą parsiveža ir užsienyje gimusius vaikus. Tai, kad net sukūrus ar pagausinus šeimą užsienyje nusprendžiama su ja grįžti į Lietuvą rodo, kad daugelio lietuvių širdis yra nebūtinai ten, kur piniginė.
Daugiausiai imigrantų į Lietuvą atsiunčiančių valstybių penketuke yra ir valstybės, kurių šiame sąraše pamatyti nesitikėtumėte. Tai – Jungtinė Karalystė ir Airija.
Lietuva turi ir gali sukurti palankias sąlygas emigrantams sugrįžti į savo šalį. Tačiau vien reemigracijos Lietuvai neužteks. Net padvigubėję į Lietuvą sugrįžtančių emigrantų srautai tik šiek tiek sušvelnintų visuomenės senėjimo ir darbo jėgos trūkumo problemas.
O tai reiškia, kad Lietuva turi tapti daug atviresnė – ir patrauklesnė – trečiųjų šalių piliečiams, norintiems realizuoti save mūsų šalyje.
Nebūtina iš karto suraukus veidą galvoti apie pabėgėlius iš Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų. Jų priėmimas į Lietuvą yra labiau humanitarinė pagalba karo ir terorizmo draskomų šalių piliečiams, o ne ekonominių paskatų nulemtas sprendimas. Šiuo klausimu daugiausia ir mažiausia, ką galime padaryti, yra neišsišokti ir neišsiskirti iš bendros ES pozicijos.
Tačiau, pavyzdžiui, NVS šalyse gyvena daugiau nei 250 milijonų gyventojų – kvalifikuotų, darbingų, gabių ir dažnai neturinčių galimybių savęs realizuoti gimtojoje šalyje. Baltarusiai, ukrainiečiai, kazachai – ar tikrai jie sunkiai integruotųsi mūsų visuomenėje? Lietuva turi atsisakyti perteklinių barjerų kvalifikuotai darbo jėgai.
O kaip dėl itin neigiamos visuomenės nuomonės imigrantų atžvilgiu? Galbūt čia gali padėti paprastas testas. Šiuo metu mes turime tris alternatyvas:
Ieškoti galimybių pritraukti daugiau kvalifikuotų imigrantų, galinčių užpildyti laisvas darbo vietas (o galbūt net jas ir kurti!), mokėti mokesčius ir socialinio draudimo įmokas, skatinti vidaus paklausą;
Susitaikyti su mažesnėmis pensijomis;
Pensinį amžių vėlinti iki 75 metų.
Gerai, kad rinktis galime patys.
Nerijus Mačiulis yra „Swedbank“ Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas
