Kas tą stebuklą sukūrė? Be abejo, po Vasario 16-osios buvo kita svarbi diena. Politikai Kovo 11-ąją pasirašė Nepriklausomybės atkūrimo aktą, jie mus subūrė ugningomis kalbomis ir pažadais, kad patys galime sukurti kitokį rytojų. Tikėjote?
Manau, daugelis bent jau neabejojo harmoningos, neišsivaikščiojusios Lietuvos idėja. Todėl daugelis nuoširdžiai veržėsi į Baltijos kelią, neskaičiuodami sąnaudų ir išlaidų. Ne vienas mano kartos žmogus budėjo ar vežė arbatą bei sumuštinius Spaudos rūmų, TV bokšto saugotojams, kauniečiai lėkė į Sitkūnus. Sausio 13-osios laužai ir po tankais ar nuo OMON'o kulkų kritę mūsų broliai bei seserys padėjo pamatus tai Lietuvai, į kurią grąžindavo senolių prisiminimai. Tuo metu niekas negalvojo apie atlygį ar laivės kainą. Nes mus vienijo idėjos, kurias atgaivino tie, kurie pretendavo tapti naująja valdžia.
Pažvelkime, kaip šiuos du dešimtmečius elgėsi ta valdžia, kurią išsirinkome. Valdžia, kuri tarsi turėtų atstoti Motiną Teresę savo vaikams: rūpintis mumis ir saugoti mūsų tikėjimą, kurį kadaise uždegė, kad galime gyventi kitokioje, civilizuotoje Lietuvoje.
Tuščių ambicijų tenkinimas, suinteresuotų grupuočių (nauda savo partijai ir partijos draugams, rėmėjams) kova, tik isterišką juoką keliantys strateginių įmonių pardavimai „patikimam amerikonui“ ar „kaimynui lenkui, kuris neparduos rusui“, neskaidrus strateginių įmonių privatizavimas, konvulsijas primenantis atominės elektrinės uždarymas, paslaptingi sunkiais nusikaltimais įtariamų seimūnų pabėgimai į Varšuvą, Maskvą ar atostogos Tailande darbo metu. O juodosios partijų buhalterijos... Seimo nario įmonėje vokeliuose mokamos algos arba viceministro aukų partijai rinkimo būdas, prašant pakišti aukojamą sumą po automobilio sėdyne. Juk suprantame, kad tai farsas.
Ir kur dar girti politikai prie vairo, nuolat išvengiantys atpildo, nes per anksti pūtė į vamzdelį, Seimo narės visureigio nuvartyti Seimo šviesoforai. Tokia realybė – tarsi smūgis šlapiu skuduru per veidą tiems, kurie, klausydamiesi pasakojimų apie Vasario 16-ąją, padėjo sukurti Kovo 11-oios stebuklą. Ar dėl tokių patologija tapusių valdžios nuopuolių mažiau mylime Lietuvą? Ne. Nebent politikus imame vertinti kaip kosmonautus, gyvenančius kitoje Lietuvoje. Šalyje, kurios iliustracija tapo sausio 16-oji.Daugelis mano kartos žmonių kalba paprastai: gyvenu dabar (šia diena), o pensijos vis tiek nesulauksiu (arba valstybė vis tiek bus neįgali mokėti deramos pensijos, proporcingos sumokėtiems mokesčiams).
Mano tėvų karta naivi. Didžiuodavosi, jei vienoje darbovietėje dirbo ilgiau nei 25 metus (lojaliausi tam pačiam kombinatui ar gamyklai atiduodavo daugiau nei 40 metų). Nes tokia buvo moralė: jokios minties bėgti kitur dėl didesnio atlygio. Ir valdžia aklai tikėjo: užuot prekiavę turguje, dirbdavo naktimis dar ir antraeilius darbus, mokėjo mokesčius ir vylėsi – va, bus pensija kiek nors didesnė. Savo vaikus tuo metu palikdavo vienus miegoti namuose… Nes tikėjo, kad valdžia žino, ką daro, kad užtikrins savo piliečiams ateitį.
Dabar juokinga, ar ne? Nes daugelis mano kartos žmonių kalba paprastai: gyvenu dabar (šia diena), o pensijos vis tiek nesulauksiu (arba valstybė vis tiek bus neįgali mokėti deramos pensijos, proporcingos sumokėtiems mokesčiams). Tikėjimas, kad valdžia pagalvos apie mūsų ateitį, jau seniai išgaravo. Bet Lietuvą juk dėl to mylime?
Prisiminkime, juk pastaruosius du dešimtmečius gyvenimą labai gadino aklas tikėjimas valdžia. Jei politikai per TV ragino „bėkite iš sovietų kariuomenės, o mes jus gelbėsime“, mes tikėjome ir bėgome. Paskui už tai ne vienas sėdo į teisiamųjų suolą. Jei vadai sakė griauti kolūkius, o vietoj jų kurti bendroves, jie ir griovė. Nors paskui spjaudėmės, kad išdraskius sulipdyti sunku, o kartais ir neįmanoma. Puikus įrodymas – kaimus puošiantys griuvėsiai ir augantis „Žebenkšties“ alaus populiarumas.
Beje, dar prisimenate, kaip premjeras žadėjo grąžinti indėlius? Ragino laikyti pinigus bankuose, net jei pardavei ir paskutinę telyčią… Kai grąžino, saldu nebuvo. Tik iki 6 tūkst. litų (nors turėjai ir dvigubai daugiau), be to, gerokai nuvertėjusius. Bet ir toks smūgis į paširdžius juk nenužudė tikėjimo Lietuva. Netgi tuo atveju, jei daugelis buvusiųjų Baltijos kelyje gyvena jau nebe Tėvynėje.
Daugelis iš mūsų, drįstu teigti, iš paskutiniųjų moka mokesčius valstybei. Iš žmogiško padorumo ir dėl Lietuvos. Kad ji nebankrutuotų. Spjaudomės dėl nuolat kylančių mokesčių, keikiame valdžią, kad eina lengviausiau ir primityviausiu ekonomikos smaugimo keliu. Ir kad smaugia silpniausius, o stambiems banginiams leidžia naudotis absurdiškomis mokesčių lengvatomis. Kad savas kailis ir reprezentacinės išlaidos valdžiai svarbesnės nei žmonės, kuriems turėtų tarnauti. Sutikite, pakelti mokesčius ir nubraukti biudžeto eilutę didelio proto ir mokslų nereikia. Išminties pritrūksta, kai reikia išjudinti stojančius pinigų srautus. Deja, Lietuva pavirto ne gamintojų, o tik parduotuvių (akropolių, megų ir panoramų) šalimi, kuri turistams nebuvo įdomi net ir tada, kai Vilnius buvo Europos kultūros sostinė. Tapome provincija, kurią beveik metus buvo galima pasiekti tik per aplinkui, per Rygą... Gėda. Bet ar dėl to mes mažiau mylime savo Tėvynę?Rezultatas logiškas: apie juos kalbame atlaidžiai, kaip apie žmones, kurie neatsako už savo veiksmus: „Et, taigi čia valdžia taip sugalvojo, ką padarysi, kas nedirba, tas neklysta.“
Per šį dvidešimtmetį iškentėme daugybę perturbacijų, ne kartą pamatėme, kad valdžios dešinė nežino, ką daro kairė, o galva nemąsto, kur bus uodega bent po 5 metų. Pamatėme, kad kiekviena nauja valdžia bando paneigti, ką gero buvo sukūrusi senoji. Kad opozicija bet kokia kaina stengiasi apjuodinti poziciją, užuot gelbėjusi skęstantį laivą… Pripratome, kad valdžia dažniau į žmogų užpakaliu atsisukusi, o ne veidu. Rezultatas logiškas: apie juos kalbame atlaidžiai, kaip apie žmones, kurie neatsako už savo veiksmus: „Et, taigi čia valdžia taip sugalvojo, ką padarysi, kas nedirba, tas neklysta.“ Bet ar kada nors taip begėdiškai atsiliepėme apie Lietuvos idėją? Ne. Nes Tėvynė ir jos vizija yra amžinos. O valdžia – dalykas laikinas. Atėjo viena, paskui bus kita. Kiekviena po savęs palieka vagnorkių, sveikatos ir švietimo reformos ar pensijų karpymo šleifą. Vieni stato Valdovų rūmus, kiti Gugenheimą planuoja ręsti. Visi nori save įprasminti.
O mes, tie, kurie nestatome rūmų, atsisėskime ramiai ir pagalvokime: kaip Lietuvą įprasminsime mes patys, savo vaikaičiams pasakodami apie dvi skirtingas Lietuvas: po Vasario 16-osios ir po Kovo 11-osios.
