Paanalizuokime situaciją esmingiau. Kodėl imtasi liberalizuoti brandos egzamino programą? Priežastis, kad kažką reikia daryti su lituanistiniu ugdymu mokykloje, brandos egzaminu, seniai brendo, tik nenorėta tų problemų matyti ir spręsti, nors kiekvieną vasarą skelbiami lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino rezultatai negailestingai primindavo, kad jos neišnyko. Priežasčių, kodėl taip yra tikrai ne viena, bet aš apsiribosiu tomis, kurios susijusios su ministrės pasirašytu dokumentu.
Atsakingai galiu pareikšti, jog vidurinio ugdymo programa, priimta 2011 metais skubos tvarka, prieštaraujant nemažai daliai lituanistų, yra mitinė, realiai neįgyvendinama, neatitinkanti šiuolaikinės pedagogikos reikalavimų. Joje 36 privalomi autoriai, 83 kontekstiniai (tiesa, neprivalomi) ir 23 asmenybės, kurias pageidautina aptarti. Kalbinio ugdymo temos didžiąja dalimi mokytojų ignoruojamos, dėstomos fragmentiškai, nes priežastis labai paprasta – tokios programos apimčiai įgyvendinti reikia antra tiek pamokų. Kai pažangusis europinis švietimas orientuojamas į skaitymo motyvaciją, ėjimą į literatūrinio kūrinio gylį, į gebėjimų, reikalingų gyvenime, formavimą, mūsų mokytojas priverstas „pumpuoti“ dideles dozes žinių, nepailsdamas tikrinti mokinio atmintį, kad šis per egzaminą „atbelstų“ išmoktas tiesas.
Atsakingai galiu pareikšti, jog vidurinio ugdymo programa, priimta 2011 metais skubos tvarka, prieštaraujant nemažai daliai lituanistų, yra mitinė, realiai neįgyvendinama, neatitinkanti šiuolaikinės pedagogikos reikalavimų.
Taigi programos apimtis verčia mokytoją dirbti pagal pasenusią klasikinę ugdymo paradigmą, kurios dėmesio centre ne asmeninis mokinio augimas, o mokomasis dalykas, tokiu atveju literatūra tampa nevisavertė, „neužkabina“ jauno žmogaus sielos. Mokytojas su mokiniais sprendžia hamletišką dilemą: ar susimažinus autorių skaičių, t.y. pažeidžiant pagrindinį ugdymo dokumentą, analizuoti kūrinius remiantis ne tik kultūros epochomis ir rašytojų biografijomis, bet ir asmenine mokinio patirtimi, individualiu suvokimu, reakcijomis, diskutuojant, provokuojant, ieškant prieštaravimų, klystant ar... kartojant ir „kalant“ neklystančių autoritetų mintis... Aišku, pirmąjį kelią pasirinkęs mokytojas su mokiniais labai rizikuoja, nes reikalauja daug laiko sąnaudų. Kaltės jausmas, nerimas nepalieka pedagogo iki pat egzamino temų paskelbimo. O jeigu tų autorių neišėjo?
Platesnis autorių pasirinkimas per egzaminą pirmiausia mokytojui ir mokiniui suteiks daugiau laisvės ugdymo proceso metu, galimybę prasmingai dirbti pagal šiuolaikinę humanistinę paradigmą, orientuotą į asmenybės vystymąsi, vidinį augimą, dalinai sumažins, nors nepanaikins kaltės ir baimės jausmo. Kodėl? Kol kas egzamine dažniau įvertinami tie, kurie „daugiau žino“, bet ne visada pastebimi bandantys savarankiškai samprotauti. Bet čia jau kita problema.
Suprantu vidurinio ugdymo programos kūrėjų prasmingą tikslą – ugdyti kalbos ir kultūros paveldėtoją, puoselėtoją ir kūrėją; suformuoti laisvo, atsakingo žmogaus savimonę, asmeninį santykį su literatūra (ir kultūra), stiprinti savo tapatybės jausmą ir savivertę; ugdytis kūrybinį ir kritinį mąstymą... Sutinku, kad didžiausia mūsų ugdymo vertė – asmeninio santykio su literatūra susiformavimas, kritinis ir kūrybinis mąstymas. Deja, tai pasmerkta likti gražia fraze popieriuje. Norėčiau paklausti, ar bėgant per literatūrą, vartojant ją kaip greitojo restorano patiekalus, įmanoma šiuos gebėjimus suformuoti? Tai lyg ir retorinis klausimas.
Tačiau atsakymą galiu pateikti pasiremdama 2015 m. NEC užsakytos lietuvių kalbos ir literatūros VBE darbų analizės išvadomis. Priminsiu tik kelias citatas: „visi rašiniai atrodo trafaretiški ir gana vienodi: abstrakčios mintys“; „literatūriniuose rašiniuose pernelyg maža estetinio santykio su kūriniu“; „vyrauja instrumentinis santykis, kai ieškoma iliustracijų temai“; „stokojama asmeniškesnio santykio su kūriniais, su pačiais tekstais“. Kaip matome, analizės išvados patvirtina, kad ugdymo procesas, esant didžiulės apimties programai, negali įgyvendinti iškelto programoje tikslo.
Nesuprantu ir to nerimo, jog pasirėmimas keturiais užsienio rašytojais kažkaip pakenks ir „sugriaus Lietuvos valstybės pamatus“. Ar tikrai reikia nuogąstauti, kad nacionalinė literatūra taps nepopuliari per egzaminą? Nepamirškime, jog autorių parinkimą diktuoja ne meilė vienam ar kitam rašytojui, bet tema: ko gero, vargiai kam šautų į galvą pasiremti Kafkos Gregoro-vabalo istorija kalbant apie lietuviškumo šaknis, bet ji puiki iliustracija analizuojant žmonių susvetimėjimo priežastis. Ir kodėl dėl rėmimosi užsienio autoriumi turi susilpnėti mūsų valstybės pamatai? (Tai gal Gedimino kalno tragedijos priežastis – Šekspyras, Gėtė Kafka ir Kamiu, o ne mūsų apsileidimas, nemoksliškumas? Juokauju.) Nuo kada platesniame kontekste mąstantis žmogus tampa pavojingas demokratinei valstybei, nevertas pasitikėjimo?
Nepamirškime, jog autorių parinkimą diktuoja ne meilė vienam ar kitam rašytojui, bet tema.
Dar vienas, gal ir nelabai svarus argumentas, kodėl reikia liberalizuoti egzamino programą. Dvyliktoje klasėje abiturientai sąmoningai ir tikslingai renkasi kokį – literatūrinį ar samprotaujamąjį – rašinį rašys per egzaminą. Šių tipų užduotys reikalauja pademonstruoti skirtingus gebėjimus – vienur analizuoti ir interpretuoti literatūrinį kūrinį plėtojant temą, kitur ieškoti kultūrinių (literatūrinių) argumentų grindžiant gyvenimo tiesas, sprendžiant problemą. Neretas lituanistas prisimins iš savo praktikos atvejų, kai nurodyti privalomi autoriai nulemdavo netikėtą abituriento užduoties pasirinkimą egzamino metu. Kokio rezultato jam reikia tikėtis, jei pastaruosius metus ruošėsi vienai užduočiai, o per egzaminą rašė kitą?
Perteklinis atrodo programos kūrėjų kaltinimas, jog trijų privalomų autorių pakeitimas į rekomenduojamus yra esminis. Jei šis pokytis blogintų mokinių situaciją, savaime suprantama, jis turėtų įsigalėti tik dabartiniams dešimtokams. Tačiau ar tikrai apribojimų naikinimas, didesnės laisvės suteikimas gali bloginti? Nesena istorija mena, kaip 2013 metais spalio mėnesį, likus nepilniems metams iki brandos egzamino, tuometinis švietimo ministras Dainius Pavalkis, septynis privalomus autorius pakeitė į tris. Aišku, kad tas keitimas buvo naudingas ir reikalingas egzamino užduočių kūrėjams, nes sukurti 16 temų (tiek reikia pagrindinei ir pakartotinei sesijai, mokykliniam ir valstybiniam egzaminui), prie kiekvienos nurodyti po septynis lygiaverčius autorius, neįmanoma. Keista, kad tuomet programos rengėjams neužkliuvo toks pokytis, nes trys autoriai gerokai ribojo mokinio teisę rinktis.
Suprantu, kad ministrės pasirašytas dokumentas neišspręs lituanistikos srityje susikaupusių problemų, kurios iki šiolei apskritai nebuvo sprendžiamos, tačiau, LKLMS nuomone, bent sumažins patiriamą stresą egzamino metu. Ir tai jau gerai.
Nijolė Bartašiūnienė yra Lietuvos Respublikos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos pirmininkė, Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos mokytoja ekspertė.
