Vokietijos rinkos socialinė ekonomika
Pokario Vokietijoje rinkos socialinė ekonomika kaip teorinė koncepcija buvo pasirinkta lyg atsakymas į susidariusias ekonomines ir žmogiškas problemas. Jos propaguotoju ir vykdytoju tapo 1949 m. įkurtos Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) ekonomikos ministras Ludvigas Erhardas.
Vokietijos modelis yra artimas Skandinavijos socialinės ekonomikos doktrinai, tačiau esminis skirtumas yra tas, jog Vokietijoje valstybės pareiga laikoma sudaryti palankias sąlygas pačiam žmogui pasirūpinti savimi, kai tuo tarpu Skandinavijos modelyje labiau akcentuojama valstybės pareiga globoti žmogų.
VFR ekonominę politiką nemažai įtakoja federalinė santvarka. Kiekviena iš 16-os federacinių žemių turi savo konstituciją, parlamentą ir vyriausybę bei skirtingas rinkimų į savo parlamentus datas. Kiekvienais metais vyksta keli rinkimai į žemių parlamentus arba į Bundestagą. Prieš rinkimus politinės partijos žarstosi pažadais visuomenei, o jų prisilaikymas dažnai iššaukia net biudžeto deficitą.
Vokietijoje valstybės pareiga laikoma sudaryti palankias sąlygas pačiam žmogui pasirūpinti savimi, kai tuo tarpu Skandinavijos modelyje labiau akcentuojama valstybės pareiga globoti žmogų.
Federalinio biudžeto projekto pagrindą sudaro žymiausių ekonomikos ekspertų prognozės apie laukiamą ekonomikos vystymąsi. Tuo remiantis planuojamos biudžeto pajamos ir pagal jas biudžeto išlaidos. Įprasta, kad jau vasarą atvirai pateikiami federalinio ir žemių biudžetų projektai, kurie būna ne kartą svarstomi ir koreguojami atitinkamuose parlamentuose.
Rinkos socialinės ekonomikos principų įgyvendinimui pagrindą suteikia atitinkama socialiai orientuota mokesčių sistema. Mokestinės pajamos pasiskirsto taip: Federaliniam (centrinės valdžios) biudžetui – apie 44 proc., žemių biudžetams – per 40 proc. ir savivaldybių biudžetams – apie 15 proc. Iš viso, įskaitant akcizus, yra net 40 skirtingų mokesčių.
Fiskaliniu ir socialiniu požiūriu reikšmingiausias yra gyventojų pajamų mokestis (GPM), kuris siekia per 45 proc. visų mokestinių įplaukų, yra progresinis ir ypač detaliai sukonstruotas. Visi mokesčių mokėtojai yra labai pedantiškai suskirstyti į 6 kategorijas pagal šeimyninę padėtį ir kt. ir turi skirtingus apmokestinimo kriterijus. Labiausiai apmokestinami yra viengungiai, mažiausiai – išlaikantieji vaikus. Neapmokestinamos yra 696 eurų (2 404 Lt) mėnesinės pajamos. Progresinio mokesčio minimalus tarifas yra 14 proc., maksimalus – 45 proc. (taikomas už mėnesio pajamų dalį, viršijančią 20894 eurus (72 144 Lt).
Į apmokestinamų pajamų puodą yra įtraukiamos visos pajamos už samdomą ir savarankišką darbą, žemės ir miškų ūkio veiklą, turto nuomą, kapitalo pajamos (už vertybinių popierių pardavimą, dividendus ir palūkanas) bei kitų privačių sandorių pajamos, atskaičius visas išlaidas, susijusias su atitinkama veikla, tame tarpe ir vykimo į darbą išlaidas (jei atstumas iki darbovietės viršija 15 km), narystės mokestį profsąjungai, profesijos tobulinimo kursus ir kitas profesines išlaidas.
Labiausiai apmokestinami yra viengungiai, mažiausiai – išlaikantieji vaikus. Neapmokestinamos yra 696 eurų (2.404 Lt) mėnesinės pajamos.
Apmokestinamas pajamas galima sumažinti už visas neeilines išlaidas: nekompensuojamas medicinines paslaugas, labdarą, savanoriškas įmokas į privačius pensijų ir kai kuriuos draudimo fondus, vaikų mokslo studijų išlaidas, politinių partijų rėmimą ir t.t.
Progresinio GPM pavyzdys: mokesčių mokėtojas, išlaikantis savo sutuoktinį ir turintis 1448 eurus (5000 Lt) mėnesinių pajamų, atskaičius neapmokestinamas pajamas mokėtų tik 0,78 eurų (27 Lt) mokesčių arba 0,54 proc. nuo visų pajamų, o atitinkamai turintiems 2896 eurus (10 000 Lt) mėnesio pajamų, mokestis siektų 11,2 proc., turintiems 5792 eurus (20 000 Lt) pajamų – 21,6 proc. Viengungio atitinkamų pajamų apmokestinimas siektų 11,8, 21,6 ir 31,8 proc.
Išlaikantiems vaikus taikomas ne tik žemesnis GPM tarifas, bet ir iki jiems sukankant 18 metų (besimokantiems iki 25 metų) tokios mėnesinės išmokos: už vieną ar du vaikus – po 184 eurus (635 Lt) , už trečią vaiką – 190 eurų (656 Lt), nuo ketvirto vaiko – po 215 eurų (742 Lt).
Be to, iš Vakarų Vokietijos mokesčių mokėtojų išskaitomas 5,5 proc. nuo bendros GPM sumos taip vadinamas solidarumo mokestis, skirtas finansinei paramai Rytų Vokietijai (buvusiai VDR). Papildomai apmokestinami yra ir pagrindinių religinių bendrovių nariai pagal vadinamąjį bažnyčios mokestį (Kirchensteuer), siekiantį nuo 8 iki 10 proc. nuo priskaičiuotos GPM sumos.
Visiems darbuotojams nuo apmokestinamų pajamų kas mėnesį atskaitomi tokie socialiniai mokesčiai: privalomam sveikatos draudimui – 8,2 proc., pensijų fondui – 9,4 proc., bedarbystės fondui – 1,5 proc. ir slaugymo fondui – 1 proc. Darbdaviai privalo mokėti tokio pat dydžio socialinius mokesčius už savo darbuotojus.
Nemažą fiskalinę, o taip pat ir socialinę reikšmę turi pridėtinės vertės mokestis (PVM), kurio įplaukos į biudžetą viršija 33 proc. Pagrindinis PVM tarifas siekia 19 proc., tuo yra žemiau ES vidurkio, o jo 7 proc. tarifas visiems maisto produktams yra žemiausias Europoje. Toks pat 7 proc. tarifas taikomas ir spaudai bei viešojo transporto paslaugoms.
Kiti svarbūs mokesčiai yra pelno, verslo, nekilnojamo turto ir transporto priemonių mokesčiai. Pastarasis yra gana sudėtingas. Mechaninių transporto priemonių, įskaitant ir vandens transporto, motociklų ir mopedų priklauso nuo jų amžiaus, išmetamų dujų kiekio ir variklio tūrio, mokestis proporcingai auga kas 100 kubinių centimetrų. Nekilnojamo turto, t.y. būsto ir žemės pagrindinis 0,5-1,0 proc. mokestis yra skaičiuojamas nuo objekto neto vertės (registro vertė atskaičius skolas), o savivaldos organai, daugiausia seniūnijos, turi teisę jį indeksuoti.
Federalinio biudžeto išlaidose dominuoja asignavimai socialinei sferai, kurie sudaro per 40 proc. visų biudžeto išlaidų.
Federalinio biudžeto išlaidose dominuoja asignavimai socialinei sferai, kurie sudaro per 40 proc. visų biudžeto išlaidų. Žymią šių išlaidų dalį sudaro solidžios senatvės pensijos (dauguma 60 proc. buvusio atlyginimo), išmokos už vaikus, nedarbą, invalidumą ir kitos pašalpos. Analogiškos išlaidų dimensijos yra ir federalinių žemių biudžetuose.
Dauguma pagrindinių mokesčių paskirstomi po federalinio ir žemių biudžetus. Iš turtingesnių Vakarų Vokietijos žemių dalis biudžeto pajamų skiriama vargingesnių Rytų Vokietijos žemių biudžetams.
Efektyvi savivalda
Vokietijos 12 stambių federalinių žemių turi 3 administracijos pakopas: apygardas (Regierungsbezirk), apskritis (Kreis) ir seniūnijas (Gemeinde). Visoms joms būdingas aukšto lygio savivaldos principas, o uostamiesčiai Hamburgas ir Brėmenas turi federalinės žemės teises. Kai kurie didmiesčiai nėra pavaldūs apskritims (kreisfrei Städte). Visoje Vokietijoje yra per 11 tūkst. seniūnijų, labai skirtingų dydžių.
Visi regioniniai padaliniai, juos galima pavadinti savivaldybėmis, valdomi demokratiškai išrinktų tarybų, o merai yra piliečių tiesiogiai renkami. Nors tarybose vyrauja politinių partijų atstovai, tačiau jose yra ir nemažai nepartinių vietinių rinkėjų bendruomenių (freie Wählergemeinschaften) atstovų.
Savivaldos svarbiausi principai pasireiškia tuo, kad regioninė valdžia ekonomikos srityje turi nemažą autonomiją, disponuoja ne tik vietinės reikšmės, bet iš dalies ir pagrindiniais mokesčiais.
Nekilnojamo turto ir žemės mokesčių pagrindinis tarifas yra 0,5-1,0 proc. nuo objekto neto vertės (t.y. nuo registro vertės atskaičius skolą). Seniūnijos turi teisę pagrindinį tarifą indeksuoti. Savivaldybės stengiasi pritraukti kuo daugiau investicijų, suteikdamos investuotojams nemažas mokestines nuolaidas. Tokiu būdu net daugelis kaimo vietovių yra pasiekusios nemenką ekonominio išsivystymo lygį. Visose savivaldybėse griežtai rūšiuojamos atliekos (pav., stiklinė tara – į baltą, rudą ir žalią), didesnė jų dalis yra perdirbama, kita – sudeginama.
Savivaldos svarbiausi principai pasireiškia tuo, kad regioninė valdžia ekonomikos srityje turi nemažą autonomiją, disponuoja ne tik vietinės reikšmės, bet iš dalies ir pagrindiniais mokesčiais.
Tačiau savivaldos principas negalioja viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų srityje.
Įvairias prievoles ir privilegijas turi valdininkai (Beamte). Jie gali būti perkeliami dirbti į kitus regionus (pavyzdžiui, iš Vakarų į Rytų Vokietiją), neturi teisės streikuoti, atleidžiami gali būti tik už žymius nusižengimus.
Visų viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai priklauso nuo pareigybės, kvalifikacijos ir amžiaus. Priedai numatomi už šeimą (priklausomai nuo narių skaičiaus), o kai kuriuose regionuose ir už šalies vidurkį viršijančias išlaidas. Be to, visiems darbuotojams priklauso priedai atostogoms ir prieš šv. Kalėdas, kartu paėmus iki dviejų mėnesinių atlyginimų. Jokie kiti priedai ir jokios premijos viešojo sektoriaus darbuotojams nemokami.
Liberalios savivaldos ir racionalumo pavyzdžiu galima laikyti tai, kad žemės turi autonomiją švietimo srityje, skirtingais laikais mokinių atostogas, iš dalies skirtingas nedarbo dienas (dėl skirtingų evangelikų ir katalikų tradicijų). Daugumoje įstaigų ir įmonių praktikuojamas slenkamas darbo laikas, pagal kurį kai kurie darbuotojai turi teisę pradėti darbą kelioms valandoms anksčiau ar vėliau.
Kai kuriose darbovietėse įmanoma darbo dieną, savaitę ar net mėnesį dirbti trumpiau ar ilgiau „normalaus“ darbo laiko, vėliau darbo valandų skaičių išlyginant arba pasitenkinant atitinkamai mažesniu uždarbiu. Nemažai paplitęs yra namudininkų darbas, kai darbuotojui tik pagal poreikį reikia pasirodyti darbovietėje. Slenkamas darbo laikas ir darbas namuose padeda sumažinti darbo sąnaudas, transporto priemonių spūstis piko metu.
Darbo santykių reguliavimas yra labai liberalus. Įstatyminis, maksimalus metinis viršvalandžių skaičius siekia 460 valandas (Lietuvoje 120). Lengvus darbus ribotai atlikti gali vaikai, sulaukę 12 metų, kai kuriuos sudėtingesnius – sulaukę 15 metų.
Daugumoje miestų ir kaimų yra mažai „komunalininkų“, nes švarius ir neslidžius šaligatvius privalo palaikyti besiribojančių valdų savininkai. Už žalą praeiviui, jam paslydus ant nevalyto šaligatvio, atsako atitinkamos valdos savininkas.
Profsąjungų vaidmuo
Nemažą įtaką ekonomikai turi galingos profsąjungos, kurios su darbdaviais per kolektyvines sutartis išsidera darbo užmokestį, atostoginių dienų ir savaitinį darbo valandų skaičių, tinkamas sąlygas darbo vietoms, kovoja už darbo vietų išlaikymą. Profsąjungos vienų metų ar ilgesniam laikotarpiui išsireikalauja didesnį darbo užmokestį pagal principą, kad būtų kompensuojama infliacija ir dar pridedami keli procentai, priklausomai nuo ekonominės situacijos.
Nemažą įtaką ekonomikai turi galingos profsąjungos, kurios su darbdaviais per kolektyvines sutartis išsidera darbo užmokestį, atostoginių dienų ir savaitinį darbo valandų skaičių, tinkamas sąlygas darbo vietoms, kovoja už darbo vietų išlaikymą.
Vokietija pirmauja Europoje pagal mažiausią išdirbtą metinį 1406 darbo valandų skaičių. Viešajame sektoriuje vyresnio amžiaus darbuotojams priklauso 7 savaitės atostogų (tiek pat profesoriui, kaip ir universiteto valytojai), kurios privalo būti išnaudojamos vėliausiai iki kitų metų balandžio mėnesio.
Nesutarimo atveju profsąjungos turi teisę skelbti streiką. Streikuojantiems atlyginimą moka profsąjungos, bet tik savo nariams. Didesnėse įstaigose ir įmonėse demokratiškai išrinkti profsąjungų komitetai turi nemažas teises: jų nariai negali būti atleidžiami iš darbo, be jų sutikimo ir kiti darbuotojai negali būti atleidžiami arba perkeliami į mažiau apmokamą darbo vietą. Didesnėse įmonėse ir įstaigos profkomiteto pirmininkas yra etatinis profsąjungos darbuotojas.
Ekonomikos raida
Pasibaigus Antrajam pasauliniui karui daugumoje Vokietijos miestų dominavo griuvėsių krūvos. Be to, kare buvo žuvę 4 milijonai vyrų, dar daugiau buvo tapę invalidais ar belaisviais Sovietų Sąjungoje arba Vakarų valstybėse.
Nors trūko duonos ir pastogių, Vakarų Vokietijai teko priglausti apie 8 mln. pabėgėlių nuo Raudonosios armijos arba ištremtųjų iš Lenkijos ir Čekoslovakijos. Pradiniams atstatymo darbams startą davė vadinamosios „griuvėsių moterys“ (Trümmerfrauen), kurios be atlyginimo, o vien tik už privilegijuotą maisto kortelę šalino griuvėsius.
Ūkio atstatymui pasitarnavo ir „Maršalo planas“, pagal kurį iš 17 mlrd. JAV dolerių, skirtų Vakarų Europai, Vakarų Vokietijai atiteko 1,3 mlrd., kurių 1 mlrd. teko grąžinti. Netikėtai sparčiam ūkio augimui palankias sąlygas suteikė socialinės rinkos ekonomikos koncepcija. Po pradinių nedarbo metų pritrūko darbo jėgos, tad vyko jos importas, daugiausia iš Italijos, Ispanijos, Graikijos, Jugoslavijos ir Turkijos. Šis viso ūkio vystymasis pagarsėjo kaip „ekonominis stebuklas“.
Prieš 25 metus įvykęs Vokietijos suvienijimas metė iššūkį VFR ekonomikai, nes reikėjo Rytų Vokietijos atsilikusį socialistinį ūkį transformuoti į rinkos ekonomiką ir integruoti į Vakarų Vokietijos ir visos ES ekonominę sistemą. Tam prireikė didelių investicijų ir neapsiėjo be skolinimosi tarptautinėje finansų rinkoje. Iki šiol Rytų Vokietijoje vienam gyventojui tenkantis BVP, atlyginimai ir pensijos yra truputį žemesni, o nedarbo lygis ženkliai aukštesnis nei Vakarų Vokietijoje, bet skirtumas mažėja.
Valstybei teko skolintis tarptautinėje finansų rinkoje, tačiau tokia politika su kaupu atsipirko, nes po 5,6 proc. BVP kritimo 2009 metais, jau 2010 m. BVP augo 4,1 proc.
Nemažas išbandymas Vokietijos ekonomikai buvo 2008-2009 m. pasaulinė ekonomikos krizė. Kadangi Vokietijos ekonomika labai priklauso nuo eksporto, ypač jos automobilių pramonė, ir grėsė aukšto lygio nedarbas ir daugelio įmonių bankrotai, svarių krizės pasekmių buvo išvengta tokiomis priemonėmis: įsigyjantiems naują automobilį buvo mokama 2500 eurų premija, o pagal susitarimą su profsąjungomis ir darbdaviais vietoj darbuotojų atleidimo buvo trumpinamas darbo laikas, o susidaręs atlyginimų praradimas buvo 75 proc. kompensuojamas iš federalinio biudžeto.
Apie „diržų veržimą“ nebuvo jokios kalbos. Natūralu, kad valstybei teko skolintis tarptautinėje finansų rinkoje, tačiau tokia politika su kaupu atsipirko, nes po 5,6 proc. BVP kritimo 2009 metais, jau 2010 m. BVP augo 4,1 proc.
Tolesnis pokrizinio laikotarpio ekonomikos augimas sulėtėjo dėl kelių priežasčių: daugelio ES ir kitų valstybių (importuojančių vokišką produkciją) ekonomika neauga, ypač dėl didelės valstybės skolos (80 proc. BVP, o eurozonos vidurkis – 94 proc.) mažiau investuojama nei prieš krizę. 2015 m. biudžeto projektas numatomas be deficito, o A.Merkel vyriausybė žada palaipsniui valstybės skolą mažinti.
Vokietijos modelis Lietuvai?
Nors Vokietijos socialinė rinkos ekonomika vystosi sėkmingai, tačiau jos rinkos struktūros yra sudėtingos, tad aklas modelio kopijavimas nebūtų tikslingas. Jau vien priartėjimas prie jo pareikalautų reformų, kompetencijos ir politinės valios, ypač atlyginimų, mokesčių ir savivaldos srityse.
Vokietijoj atlyginimai yra vieni didžiausių ES (profsąjungų dėka), o Lietuvoje, išskyrus Bulgariją ir Rumuniją, – mažiausi. Mūsų finansininkai yra geri buhalteriai: padidinus minimalius mėnesinius atlyginimus (MMA) jie įžvelgia tik biudžeto atlyginimų išlaidų eilutėje augimą, bet nesuvokia, kad privačiame sektoriuje gaunančių MMA yra 4 kartus daugiau nei valstybiniame, o mokesčius, tame tarpe ir „Sodrai“, moka visi. Be to, auganti perkamoji galia papildomai generuoja mokesčius, tai galiausiai MMA didinimas valstybiniam ir „Sodros“ biudžetams yra naudingas. Žmonių gerovės sąskaitą apmokėti turi tik verslininkai, bet jie tuo pačiu verčiami efektyviau dirbti.
Jei Lietuvoje susiformuotų provokiškos kompetencijos politinė valdžia (iš kur paimti tokius politikus?), tai neužilgo būtų išspręstos dabartinės biudžeto ir kitos finansinės problemos.
Buhalteriai gali būti teisūs, kad, padidinus MMA, teks netrukus didinti ir kitus viešojo sektoriaus mažus atlyginimus. Tačiau gyvenimo sąlygų gerinimas turėtų tapti vienu iš ekonominės politikos prioritetų.
Mokesčių srityje kalbų apie „progresinius mokesčius“ (visada turima galvoje tik GPM) artimiausiu laiku negalima rimtai vertinti, nes tokiu atveju aukštesniu tarifu turėtų būti apmokestinti ir aukštų pareigūnų ir seimūnų dideli atlyginimai. Nekilnojamojo turto mokestis kai kuriais atvejais galėtų turėti teigiamą efektą, jei ant brangių sklypų riogsančių lūšnynų savininkai jų atsisakytų. Automobilių apmokestinimas pagal variklių galingumą ir taršą pasitarnautų didelio kalibro automobilių skaičiaus mažinimui, degalų taupymui ir aplinkosaugai.
Papildomo eilinių piliečių apmokestinimo kompetentinga vyriausybė išvengtų sumažinus PVM tarifą maisto produktams, spaudai ir transporto paslaugoms.
Lietuvoje valstybės valdyme dar vis yra išlikę sovietinių reliktų – centralizmo, autoritarizmo, partokratijos ir frazeologijos. Savivaldybėms, rajonams ir seniūnijoms turėtų būti skiriama daugiau teisių ir savarankiškos finansinės bazės, o mažiau partinio valdymo.
Jei Lietuvoje susiformuotų provokiškos kompetencijos politinė valdžia (iš kur paimti tokius politikus?), tai neužilgo būtų išspręstos dabartinės biudžeto ir kitos finansinės problemos. Tereikėtų išparduoti nenaudojamą arba neefektyviai naudojamą nekilnojamą turtą, kai kurioms valstybinėms įmonėms suteikti akcinių bendrovių statusą, leisti kotiruotis akcijų biržoje, išleisti akcijų emisijas, dalį akcijų parduoti pasiliekant kontrolinį akcijų paketą.
Sunku prognozuoti kada prie valstybės vairo stos tokia valdžia, kurios ekonominės politikos prioritetu taps visų Lietuvos žmonių gerovė, ir kuri sugebės įgyvendinti tam reikiamas reformas.
