Pagal priimtus Mėgėjiškos žūklės įstatymo pakeitimus, jei turite nuosavą vandens telkinį, o jame žuvų, nuo šiol gali tekti jomis pasidalinti su kitais nemokamai arba už ne didesnę nei valdžios nustatytą kainą.
Aiškinama, kad Lietuvos piliečiai turi teisę džiaugtis gamtos turtais. Tad viešojo intereso pagrindu grindžiama asmens teisė gaudyti žuvis.
Mėgėjiškos žūklės įstatymu nustatoma, kad žuvys net privačiuose telkiniuose priklauso visuomenei.
Tad privatus asmuo investavęs į telkinio įsigijimą, jo priežiūrą, turės leisti naudotis tuo, ką jis sukūrė ir į ką investavo tik už tokią kainą, kurią leidžia valstybė – 50 litų, o kitiems ir nemokamai.
Tokiu reguliavimu apribojamos savininko galimybės priimti sprendimus dėl savo nuosavybės ir gauti iš jos naudojimo pajamų.
Galimos kainos už leidimą žvejoti privačiame telkinyje nustatymas neva reikalingas dėl savininkų „nepagrįsto“ pelnymosi iš žvejybos leidimų.
Tačiau draudimas gauti pelno iš privačios nuosavybės paneigia pačią nuosavybės turėjimo ir naudojimo esmę.
Tik naudojant nuosavybę išryškėja galimybės vykdyti savarankišką ūkinę veiklą ir gauti pajamų. Žmogus pasitelkdamas savo sugebėjimus, tobulina jam priklausančią nuosavybę ir realizuoja jos vertę.
Todėl draudimas imti sutartą užmokestį iš kito asmens už naudojimąsi nuosavybe yra ne kas kita, kaip nuosavybės diskreditavimas ir motyvacijos ją turėti bei kurti naikinimas.
Galima būtų galvoti, kad valdžia vadovaujasi Rojaus sodo arba pirmapradės gamtos paradigma, kur dalykai egzistuoja sukurti kažkieno kito, bet be ne žmogaus.
Geriausiu atveju tai yra naivumo ir gamtos pažinimo trūkumo indikatorius. Jei žmogus išsikasė kūdrą ir joje užveisė žuvų, jas maitino, prižiūrėjo, negi čia yra ne žmogaus darbo vaisius? Žuvys auga „pačios“?
Bet tada apskritai galima ginčyti nuosavybės teises į bet kokią žemės ūkio produkciją: grūdus, daržoves, vaisius viščiukus, veršiukus ir t.t.
Valdžia dar kartą parodo savo nenuoseklumą. Jei žuvys yra „gamtos turtas“ ir tuo motyvuojama visų teisė į jas, kodėl tada „gamtos turtu“, priklausančiu visiems, nepripažįstamas smėlis ar žvyras?
Smėlio negalima kasti net savo žemėje, o va žuvis gaudyti galės net kito nuosavybėje.
Be to, medžių kirtimas ribojamas tuo pačiu argumentu – dėl gamtos apsaugos. O žuvys, nors yra toks pat gamtos išteklius, nustatoma, kad priklauso visiems ir leidžiama jas gaudyti tiek valstybės, tiek privačiame vandens telkinyje.
Rasti logikos valdžios sprendimuose gana sudėtinga, nesvarbu, kokiu kampu žiūrėti: privačios nuosavybės, valstybės turto ar gamtos apsaugos.
Iš tikro, greičiausiai į žvejybą bandoma perkelti netikusias medžioklės reglamentavimo praktikas. Privačiame miške išskirtinės teisės į žvėrelių šaudymą priklauso medžiotojų būreliams ir jokiu būdu ne savininkams.
Galimybės žvejoti priskyrimas visuomenės interesui veda prie to, kad nuosavybės teisės apribojamos iki leidimo turėti privatų vandens telkinį, bet ne pajungti jį ekonominei-ūkinei veiklai.
Tokia įstatymo leidėjo praktika gali nuvesti prie absurdo. Kadangi nėra viešojo intereso apibrėžimo, o valdininkams paliekama teisė jį formuluoti pagal savo poreikius ir fantaziją, kitas žingsnis galėtų būti, kad ir nustatymas kategorijos asmenų, kurie galėtų ateiti į jūsų puoselėjamą daržą ir prisirauti morkų savo sriubai, išsinešti paršelį iš jūsų tvarto, išsirinkti patinkančią žuvelę iš akvariumo.
Nes juk daug paprasčiau suteikti teises į svetimą žuvį nei išmokyti dėl jos gavimo susitarti su savininku.
Privati nuosavybė vis tampa politinių ir teisinių sprendimų atpirkimo ožiu.
Privati žemė lengvai paimama, o šeimos iškraustomos dėl visuomenės poreikių, ar tai būtų aplinkkelis, ar koks investicinis projektas.
Privatūs pastatai pasmerkiami nugriauti dėl valstybės ar savivaldybės institucijų klaidų, ar kitų bendruomeninių įsitikinimų ginant viešąjį interesą. Įstatymo leidėjas linkęs aukoti privačią nuosavybę ir dėl žvejybos.
