Norvegų mitai pasakoja ne tik apie dievus ir elfus, bet ir apie trolius bei nykštukus. Nykštukas Snoras yra piktas ir klastingas, tačiau didelis miegalius. Jis miega, knarkia (angliškas žodis „snore“ ir reiškia knarkti), tačiau, kai pabunda, pridaro gausybę eibių. Vienu žodžiu, Snoras yra kenkėjas.
Kinų imperatoriai savo didžiąsias paslaptis ir brangenybes saugodavo specialiose dėžutėse, kurios iš, atrodo, paprasto kubo, ritinio ar šešiakampio žinovo rankose virsdavo sudėtingiausiomis konstrukcijomis su įvairiausiais stalčiais stalčiukais, kuriuose būdavo kas nors paslėpta. Taigi ir bankas „Snoras“, tarsi ta kiniška dėžutė, kasdien pateikia vis daugiau staigmenų.
 |
| Atgimimas/Neringa Lašienė |
Kai anos savaitės pradžioje „Lietuvos ryte“ pasirodė anoniminis straipsnelis apie tai, kad Lietuvos valdžia ruošiasi užgrobti „lietuviškus“ – ir šis žodis buvo atkakliai kartojamas kelis kartus – bankus, ne vienas prisiminė, kaip prezidentinių rinkimų išvakarėse panašus triukas jau buvo panaudotas. Tada „Respublikos“ priede šalia reklaminio straipsnio apie rusų verslininko (ir ne tik) J. Borisovo remiamą kandidatą į prezidentus Rolandą Paksą buvo paskleistas gandas apie vieną banką, kuris sukėlė šiokią tokią indėlininkų paniką. Kas gali paneigti, kad tąja publikacija buvo siekiama paveikti rinkimų rezultatus R. Pakso naudai? Jis ir tapo prezidentu.
„Lietuvos ryto“ versija, kad prezidentės tikslas – sužlugdyti lietuviškus bankus, buvo tiesiog nevykusi.
Beje, žodis „lietuviški“, kalbant apie „Snorą“ ar Ūkio banką, truputį atrodo keistai ir rėžia akį ir ausį. Bet apie tai vėliau. Rašydamas nesąmones, kuriomis negali tikėti, „LR“ naikina save kaip žiniasklaidos priemonę. Tačiau ten dirba profesionalai, kurie tikrai išmano savo darbą. Kokių tikslų buvo siekiama anonimine „Lietuvos ryto“ publikacija, beje, surašyta stebėtinai neprofesionaliai ir grubiai? Išprovokuoti valstybės veiksmus? Sukelti paniką ir minėtų bankų griūtį?
Paskui viena po kitos sekė dar kelios publikacijos, kuriose gan atvirai rašoma netiesa ir bandoma kelti paniką bei bankų griūtį. O graudūs verksmai dėl bankininkienės rūpesčių ar bedarbiais tapusių bankininkučių? Ištikimieji laikraščio skaitytojai, kuriems šis laikraštis atrodė gana patikimas, kurie netikėjo valdžia, bet tikėjo laikraščiais, turėjo sunerimti. Kas šiam laikraščiui nutiko? Susirgo? Sukarščiavo? Net Žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius pasibjaurėjo – „Iškrypusi žurnalistika“!
Tai, kad „Snoro“ bankas yra oficialus trečdalio „Lietuvos ryto“ akcijų savininkas, nudažo visą reikalą tam tikromis spalvomis. Kaip chameleonui nutinka – tupi sau tarp šakelių visas žalias, o jei tik jam tik pavojus kyla ar jis ruošiasi pulti – plykst raudonai...
Taigi kas slypi už šių publikacijų?
Galima kelti įvairias versijas. Galbūt laikraštis jau seniai yra nemokus, ir „Snoras“ valdė faktiškai ne trečdalį akcijų paketo, o viską? Galbūt kiti akcininkai irgi tupi „Snoro“ kišenėje? Kai 2009 metais bankas per savo antrinę įmonę tapo „LR akcininku“, bendrovė turėjo aibę sunkumų.
Kai esi realiai bankrutavęs ir prarandi paskutinius pinigus, pasidaro viskas „dzin“. Spjauni į profesionalumą ir apskritai pradedi spjaudytis. Nuodais ir melais.
Galbūt bendrovei svyla uodega? Prisiminus, kaip LR ilgai ir nuobodžiai persekiojo vieną prokurorą, kai jis panoro pasidomėti kai kurių bendrovės pirkinių teisėtumu, kyla visokių apmąstymų. Ar, atidžiau pasidairius po „Lietuvos ryto“ iždo kambarėlį ir skrynutes, nebus ten rasta įdomių dalykų. O kas, jei valdžia, kaip bendrovės akcijų perėmėja, pareikalaus įvairios informacijos, kurią bendrovė suinteresuota slėpti po devyniais užraktais? Ypač nuo valstybės pareigūnų akių?
O galbūt taip buvo liepta? Tada kyla klausimas – kas liepė?
Gana dažnai kai kurie šio laikraščio žurnalistai save vadindavo sarginiais šunimis. O šuo toks padaras – kas jam dubenėlį su ėdalu pakiša, tas ir prie grandinės pririšęs laiko... Kaip šeimininkas liepia, taip šuo ir elgiasi – kam uodega pavizgina, o ką puola užsiundytas.
Taigi kas yra tikrasis „Lietuvos ryto“ šeimininkas?
„Lietuvos rytas“, kuris yra įtakinga laikoma žiniasklaidos priemonė, turinti krepšinio klubą ir savo skolose paskendusią televiziją, savo pastarojo laiko publikacijomis naikina ne tik save. Jis naikina valstybę. Jo regimasis pavidalas labai stiprios bendrovės, bet ar negali būti, kad ji tėra kaip tie fantastinių filmų veikėjai, į kuriuos įsiskverbęs koks blogiukas ateivis. Senasis pavidalas kaip ir tas pats, o iš tikrųjų tai tik pavidalas, lėlininko valdoma lėlė, už finansinių grandinių pakabinta.
Nes kas gali paneigti galimybę, kad „Snoras“ ir buvo plečiamas, kad tam tikru momentu būtų sužlugdyta valstybė? O atsižvelgiant į Latvijos „Krajbanko“ valymo istoriją – netgi dvi? Kaip tik tas, kurias kaip priešus vertina Rusijos elitas.
Kam bankui laikraštis, klausė „Atgimimas“ prieš trejetą metų? Kad nusipirktų įtaką? Normaliam bankui tokios įtakos nereikia, bet tokiam, kuris pasiruošęs bankrutuoti – taip. Visai gali būti, kad jis buvo sukurtas, kad valstybei darytų žalą.
Mano manymu, „Snoras“ yra puiki platforma diversijai prieš valstybę. Ar negali būti, kad sąmoningai buvo kuriamas bankas, kuris būtų paruoštas greitam bankrotui ir panikai sukelti?
Aukštos palūkanos, darbas su „juodai dienai“ dedančių ir nedideles pajamas turinčių indėlininkų ir tinklas kioskelių, per kuriuos galima išvarvinti krūvas pinigų. Net ir paslaugos per „snoriukus“ klientams buvo lengviausia prieinamos. Toks švelnaus tinklo mezgimas ir patikliųjų įvyniojimas.
O patiklūs buvo ne tik smulkūs indėlininkai, bet ir verslo įmonės, kurios milijoninius neapdraustus indėlius dėjo į „Snorą“ už, ko gero, bevertį, nes nevertybinį, popierėlį, pavadintą indėlio sertifikatu.
Toks bankas gali sukelti labai didelių problemų valstybei.
Tada būtų logiška, kodėl „Lietuvos rytas“, kurio šeimininkas per „Snorą“ gali būti kažkur kitur, savo straipsniu siekė išprovokuoti bankų žlugimą, sukelti paniką. Kam tai būtų naudinga? Mano manymu, Rusijai, kad ir kaip banaliai tai skamba. O gal „Gazpromui“?
Rusų politologas sako, kad visas rusų elitas į Baltijos šalis žiūri priešiškai, o pasak posovietinę erdvę Kalifornijos Berklio universitete tyrinėjančio Edwardo Walkerio, Rusijos valdžia Baltijos šalis yra įtraukusi į priešiškų valstybių sąrašą ir siekia ten įgyvendinti savo geopolitinius projektus.
Tarptautinis fonas būtų palankus. Dar romėnai sakydavo, kad visos ydos ateina iš graikų – omnia vitia sunt graeca. Taigi ir šiais laikais Europos galingųjų akys nukreiptos į Graikiją. Taigi gali ir nepastebėti, kad bandoma įžiebti gaisrą Baltijos valstybėse. Beje, rusų naikintuvai nuolat pažeidinėja Baltijos šalių oro erdvę.
Rusai visada naudodavosi galimybe paspausti šalis.
Kodėl nykštukas nepabudo anksčiau? Gal nebuvo palankios situacijos? O dabar, be kita ko, ir Kazachstanas, ir Baltarusija vėl kaip tie gyvsidabrio kamuoliukai pradeda lietis į bendrą erdvę su Rusija...
Ar negali būti, kad sąmoningai buvo kuriamas bankas, kuris būtų paruoštas greitam bankrotui ir panikai sukelti?
Ir dar yra branduoliniai projektai. Jiems reikės pinigų. Valdžiai nepriklausoma Lietuvos energija kainuos. Jei griūtų „lietuviški“ bankai, aišku, būtų teisėtai tikimasi, ir kad valdžia dėl jų griūties mokėtų pinigus. Jau nekalbant apie pasitikėjimą tiek lietuviškais bankais, tiek ir lietuviška valdžia. Gal todėl publikacijose taip įkyriai buvo kartojama, kad valdžia naikina lietuviškus bankus?
Lietuviškus ne pagal kapitalo valdytojus, o pagal tai, kad Lietuva už juos atsakinga kaip valstybė. Ar negali būti, kad kažkas būtų patenkintas, jei valdžia pasidarytų nemoki? Lietuvai reikia statyti atominę elektrinę, ir valdžia, sugriovus bankus, tiesiog neturėtų pinigų.
Ir koks rimtas investuotojas gali ateiti tuo metu, kai griūna valstybė.
Beje, su branduoline energetika „Snoro“ pagrindinis akcininkas V.Antonovas tiesiog yra susijęs giminystės ryšiais. Kaip ir su KGB. Jo uošvis – KGB bendradarbis, senelis – vienas iš Sovietų Sąjungos atominės programos kūrėjų, o tėvas didžiąją gyvenimo dalį dirbo urano sodrinimo gamykloje. Atsitiktinumas?
Ačiū Dievui, blogieji scenarijai Lietuvoje neįvyko. Valdžia dar laiku sugriebė klastingajam nykštukui už maišo, taigi nuostoliai neišvengiami, bet lemiamos įtakos valstybei jie neturės. Galbūt buvo tikimasi, kad valdžia elgsis kaip „Parex“ atveju Latvijoje, bet ji pasielgė ryžtingiau.
Jei laiku būtų nesustabdyta banko veikla ir bankas būtų bankrutavęs, būtų priekaištaujama valdžiai, kodėl nieko nedarė. Kai užbėgo už akių, atsiranda dejuojančių, kam valstybė įsikišo, gal būtų viskas buvę gerai. Na, po „Krajbanko“ Latvijoje išvalymo akivaizdu, kad gerai nebūtų buvę ir kad valstybė suskubo laiku, kol bankas dar gyvas.
