Žinant Holivudo požiūrį į G.W.Bushą ir O.Stone'o braižą, galima neabejoti, kad išvysime piktą satyrą, gal net groteską. O.Stone'as „W“ susuko strimgalviais, kad suskubtų iki Amerikos prezidento rinkimų lapkričio mėnesį: filmo premjera įvyks Niujorke spalio 14 dieną. Tai, kad „W“ pasirodys ekranuose dar prezidento rinkimų vajaus metu, laikoma dideliu filmo pranašumu, niekas režisieriaus ir jo aktorių nekaltina, kad jie užsiima agitacija ir propaganda arba kad parsidavė Barackui Obamai ir demokratų partijai.
Mat niekam Jungtinėse Amerikos Valstijose nešautų į galvą mintis įtarti, kad Holivudas ima valdžią arba kad demokratų ar respublikonų rinkimų štabas pretenduoja į kino kūrėjų „oscarus“. Tačiau Holivudo meistrai savo politines pažiūras ir poziciją gali pareikšti ne tik per tiesioginį dalyvavimą politinėje veikloje, bet ir per tai, ką jie geriausiai sugeba – per kino meną.
Lietuva neturi Oliverio Stone'o. Ir vargu ar artimiausią dešimtmetį turės. Pirmieji akmenys į „Piloto“ scenarijaus autorių ir prodiuserį Vytautą Matulevičių, režisierių Saulių Vosylių ir jų aktorius buvo sviesti dar tada, kai filmo nebuvo matę net jo kūrėjai – juosta buvo tik montuojama. Istorijos klastojimas, faktų iškraipymas. Taip ir knietėjo prie šių kaltinimų pridurti: „ir tarybinės tikrovės juodinimas“ – kaip senais gerais cenzūros laikais.
Kadangi cenzūra Lietuvoje panaikinta, cenzoriaus vaidmenį bandyta įpiršti Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK). Ypač nyku ir apgailėtina, kad prašymas sugrąžinti cenzūrą atskriejo iš opozicijos stovyklos – Tėvynės sąjungos-Krikščionių demokratų. Šios partijos deleguotas į VRK Gintaras Kalinauskas uoliai įvykdė vyresnių dėdžių ir tetų politinį užsakymą – šleivai kreivai surašė V.Matulevičiui administracinių teisės pažeidimų protokolą: „Minėto filmo turinys, nepaisant, kad tai yra meninio pobūdžio filmas, yra rodomas nemokamai ir skleidžia informaciją, kuria siekiama propaguoti partiją „Tvarka ir teisingumas“ bei jos lyderį Rolandą Paksą.“
Šis jaunas teisininkas negyveno tais laikais, kai politinis vertinimas būdavo taikomas ir nepolitinėms sritims, todėl galbūt nežino, kad tai vienas iš totalitarizmo požymių. Pajuokaukime.
Jeigu aš būčiau Rolando Pakso šalininkas, priverstinai girčiau aktoriaus Dariaus Petkevičiaus vaidybą ir stipriai apsimeluočiau - išskyrus portretinį panašumą, jaunajam artistui ne ką pavyko nuveikti, jo pilotas Darius – vienplanis ir iliustratyvus. O kaip vertinti Antano Šurnos Profesorių, jeigu esi karštas Vytauto Landsbergio gerbėjas? Jeigu pasakysi, kad vaidmuo nepavyko – apsijuoksi; jeigu pasakysi teisybę, kad už šį talentingą vaidmenį lietuvių teatro ir kino didmeistris nusipelno gražiausių žodžių, nuliūdinsi didįjį Profesoriaus prototipą. Šit į kokius neišbrendamus prieštaravimus įsipainioja nelaisvas totalitarinis žmogus.
Ir viskas paprasta liberalios demokratijos išpažinėjui, kuriam kelrodė – Voltaire'ui priskiriama frazė: „Aš šlykščiuosi tuo, ką tu pasakei, tačiau ginsiu iki mirties tavo teisę tai sakyti." Arba Vytauto Matulevičiaus atveju: „Man koktus tavo kinas, tačiau iki paskutinio atodūsio ginsiu tavo teisę jį rodyti visuose ekranuose ir per visas televizijas.“
Juk cenzūros recidyvus ir sukėlė politikų išgąstis, kad „Pilotas“ bus parodytas per vieną komercinį televizijos kanalą (LNK). Jau parodė. Ir dangus nesugriuvo. Bet laisvės padaugėjo. Šie pastarųjų rinkimų vajaus suvaržymai ir sugriežtinimai galbūt padiktuoti nevaldomos partijų finansavimo situacijos. Tačiau, tikėkimės, jie nebus amžini. Rinkimai ateina ir praeina – visi jų lozungai, plakatai išmetami arba nukišami į užkaborius. Ir užmirštami. Linkėtina, kad taip atsitiks ir su tais draudimais politikams ir partijoms naudotis radijo ir televizijos eteriu, taip pat miestų erdvėmis.
Šie nauji ir ne visai apgalvoti draudimai ir sukūrė tą atmosferą, kurioje galėjo kilti isterija dėl vieno filmo. Ir pavojus laisvei. Draudimų kelias visuomet veda į aklavietę, jis nepriimtinas visiems nesuinteresuotiems tiesos ieškotojams, davusiems intelektualinio sąžiningumo įžadus. Apie nesuinteresuotą tiesos ieškojimą – tą keistą Vakarų civilizacijos aistrą - geriausiai yra pasakiusi filosofė Hannah Arendt: „Aš manau, kad jis prasidėjo tą akimirką, kai Homeras ryžosi apdainuoti ne tik achajus, bet ir trojėnų žygdarbius, ir pašlovinti ne tik Achilą, savo tautos herojų, bet ir Hektorą, priešą ir nugalėtąjį.“ Nors R.Paksas – ne Hektoras, bet vis dėlto: ar pajėgiame vienodai pažvelgti į draugą ir priešą, į pergalę ir pralaimėjimą?
