Asmeninių finansų institutas veikia jau ketvirtus metus, nors jo ekspertai veiklą vykdė ir anksčiau. Ilgą laiką tokio pobūdžio švietimas vyko padrikai, tačiau dabar juntama didesnė lietuvių finansiniu raštingumu susirūpinusių organizacijų ir institucijų koordinacija. Praėjusiais metais Lietuvos bankas paruošė finansinio švietimo koncepciją, kovo mėnesį pirmą kartą paminėta vaikų finansinio raštingumo diena, o balandį startavo nauja finansinio švietimo interneto svetainė www.pinigubite.lt. Tai tik keletas finansinio raštingumo ugdymo iniciatyvų pavyzdžių, tačiau jų sąrašas – kur kas ilgesnis ir nuolat auga.
Tokias tendencijas iš dalies lemia faktas, jog finansinis raštingumas ir asmeninių finansų valdymo temos tapo itin aktualios pastaraisiais metais, kai paaiškėjo, jog ekonomika ir pajamos gali ne tik augti, bet ir trauktis. Ankstesnės ekonominės santvarkos ir pereinamasis laikotarpis lėmė kitokią finansinių paslaugų pasiūlą, infrastruktūrą bei gyvenimo aplinkybes, tad žmonės apsieidavo su gyvenimiškai patarimais, perduodamais iš kartos kartai. Tačiau imti pavyzdį iš to ekonominio laikotarpio neadekvatu. Juk vien per atkurtos šalies nepriklausomybės laikotarpį pasikeitė dvi valiutos, bankrutavo 16 bankų ir išgyventa ne tik blokada, bet ir ne viena ūkio recesija. Ir po kiekvienos griūties būsimas laikotarpis atsineša pokyčių.
Pirma praktinė asmeninių finansų valdymo pamoka daugelį jaunų žmonių „ištinka“ studijų metais, persikrausčius į bendrabutį toliau nuo mamos šaldytuvo ir tėčio piniginės.
Žinoma, norint su jais susitvarkyti, visuomet praverčia vyresnės kartos patarimai, tačiau apklausos rodo, jog 2 iš 5 tėvų su savo atžalomis mieliau kalbasi apie narkotikus ir alkoholį nei pinigus, o 3 iš 10 tėvų labiau pasiruošę su atžalomis kalbėti apie lytinius santykius nei apie finansinės drausmės svarbą ar kasdienių išlaidų valdymą. Tad pirma praktinė asmeninių finansų valdymo pamoka daugelį jaunų žmonių „ištinka“ studijų metais, persikrausčius į bendrabutį toliau nuo mamos šaldytuvo ir tėčio piniginės.
Kad finansinio raštingumo iniciatyvų nėra per daug, o gal ir nepakankamai, tampa akivaizdu, kai diskutuojant su studentais apie kredito istoriją, vienas iš salėje sėdinčių atrėžia, kad bloga kredito istorija nieko nereiškia – tiesiog pakeiti banką ir tiek. Arba, kai ketvirto kurso praktikantas paklausia, kuo skiriasi finansiniai įsipareigojimai nuo finansinio turto.
Be to, nustebina ne tik jaunimas, kurį pateisinti galime patirties stoka. Būsto paskolą išleidę kasdienėms reikmėms ar cukraus lentynas nušlavę suaugusieji irgi turi ko pasimokyti. Todėl kritikuojantiems prisidedančiuosius prie finansinio raštingumo ugdymo dėl neva visiems žinomų dalykų aiškinimo, iš praktinių pavyzdžių turėtų būti akivaizdu, jog ir elementarios tiesos užsimiršta.
Vis dėlto išsilavinę ir aktyvūs žmonės yra tik antraeilė tokių iniciatyvų auditorija, nes informaciją geba surasti ir tinkamai ja pasinaudoti patys. Tikrasis iššūkis yra ne aukštųjų mokyklų auditorijose besėdintys, o jų nepasiekę – socialiai atskirti, vos pagrindinį išsilavinimą gavę ir pan. – asmenys. Ir labai dažnai jiems reikia ne patarimų, kur investuoti ar kaip suskaičiuoti sudėtines palūkanas, o kaip užsidirbti, išsikelti tikslus, planuoti. Vis dėlto ir jie dažnai piktinasi, kad „Vilniuje sėdintys „bankininkai“ aiškina, kaip gyventi ir nesupranta, kad iš 300 Lt pajamų, gaunamų per mėnesį, atidėti 50 Lt atostogoms – neįmanoma“. Tačiau ar tikrai manote, jog patarimai, kaip pasiruošti vasaros atostogoms, yra skirti gyvenantiems žemiau skurdo ribos?
Finansinis raštingumas nėra baigtinis procesas ar kursas, kurio vadovėlį perskaičius beliktų gyventi ir turtėti. Tai savotiška gyvenimo mokykla, į kurią įsilieja vis naujos kartos, o vyresnės turi neatsilikti nuo naujienų ir besikeičiančios aplinkos. Tad nereikėtų stebėtis jų gausa ar piktintis, jog bankai ar kitos komercinių tikslų turinčios bendrovės neva šviečia gyventojus, o išties tik siekia įpiršti savo produktus. Greičiau jų tikslas yra dirbti tik su mokiais klientais, gebančiais naudotis rinkos siūlomomis galimybėmis. Ir tai nėra blogai nei vienai iš pusių. Galų gale juk visada galima išklausyti, atsirinkti, o elgtis kaip geriausiai pačiam.
Kad ir kiek tų iniciatyvų būtų, jos į kiekvieno duris nepasibels, nepamokys ir pinigų maišo finansiniams bandymams nepaliks. Tad bene svarbiausias visų finansinio raštingumo iniciatyvų tikslas – ugdyti finansinę gyventojų savimonę, kuri ne tik skatins pačius gyventojus ieškoti ir atsirinkti reikalingą informaciją, bet ir padės priimti tinkamus finansinius sprendimus. Ir jei kiekviena iniciatyva per mėnesį privers bent kelis žmones stabtelėti pagalvoti prieš finansinį žingsnį ar apsaugos nuo klaidos, metų pabaigoje bus galima skaičiuoti jau nemenką tokių žmonių būrį, dėl kurio ir verta stengtis.
Odeta Bložienė yra „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė Lietuvoje
