Nors loterijos bilietai turėtų būti priskiriami vadinamosioms prabangos arba nebūtinosioms prekėms, skaičiuojama, kad pasaulio mastu beveik 90 proc. jų pirkėjų – žemesnes nei vidutines pajamas gaunantys gyventojai. Ne išimtis ir Lietuva.
Paskutinį 2011 m. ketvirtį, palyginti su 2008 m., vidutinis atlyginimas Lietuvoje buvo beveik 5 proc. mažesnis, tačiau šiuo periodu loterijos bilietų pardavimai išaugo net 56 procentais. Vargu ar pablogėjusi finansinė situacija žmones pavertė didesniais optimistais – to nerodė nei vartotojų pasitikėjimo rodikliai, nei gyventojų nuotaikų indeksai. Tad peršasi išvada, kad finansinei situacijai pablogėjus, iš jos tikimės išsikapstyti pasikliaudami sėkme.
Užsiimti investiciniais „žaidimais“ Lietuvoje nėra populiaru – priimta manyti, kad mūsų gyventojai yra konservatyvūs, atsargūs ir vengia rizikos. Tačiau ar išties? Palyginkime dvi investicines priemones – valstybės taupymo lakštus ir loterijos bilietus bei įvertinkime, ar tikrai nesame linkę rizikuoti.
Kita vertus, ne visi dalykai gyvenime turi būti praktiški, tad jame turi likti erdvės ir tokioms nedidelėms avantiūroms kaip loterija. Tik svarbu, kad loterija nepaverstume savo gyvenimo gerovės.
Lošimų ir azartinių žaidimų komisijos duomenimis, pernai Lietuvoje įsigyta beveik 77 mln. loterijos bilietų už 139 mln. litų. Kitaip tariant – po 30 bilietų vienam pilnamečiui gyventojui. Finansų ministerijos duomenimis, per 2011 metus išplatinta 262 700 taupymo lakštų, t.y. dešimčiai suaugusiųjų gyventojų teko vos 1 taupymo lakštas.
Vidutinė garantuota valstybės taupymo lakštų grąža pernai siekė vidutiniškai 2,6 procento. Loterijos bilietų grąža nežinoma, tačiau didžiajai daliai „investuotojų“ ji siekia minus 100 procentų. Taigi nieko negarantuojančios loterijos populiarumu gerokai lenkia patikimą grąžą duodantį finansinį instrumentą. Sutikime – konservatyvumu ir atsargumu čia nė nekvepia.
Žinoma, vertėtų įvertinti ir kainų skirtumus – loterijos bilietas atsieina litą ar du, o vieno lakšto vertė – 100 litų. Tačiau per metus įsigyjant 30 ar 50 bilietų, susidaro panaši suma. Be to, kaip rodo patirtis konsultuojant šeimas finansų klausimais, dažnas loterijos bilietus perkantis asmuo jų įsigyja gerokai daugiau nei 30 vienetų per metus.
Tiesa, taupymo lakštų įsigyti kiek sudėtingiau nei loterijos bilietų – pastarųjų galima nusipirkti vos atėjus į parduotuvę pakelio pieno. Greičiausiai būtent bilietą pagriebsime, kai iki 50-ojo lipduko nuolaidai gauti trūks keliasdešimt centų.
Per aštuonerius metus, kai renkama loterijų statistika, kasmet šiai pramogai paklojama vidutiniškai 105 mln. litų, arba 8,7 mln. litų per mėnesį. Daug tai ar mažai? Galime palyginti, kiek pinigų skiriame tiems, kurie gyvena iš mūsų aukojamų lėšų. Statistika rodo, kad įvairioms labdaros organizacijoms, jų rengiamiems projektams ir akcijoms gyventojų paaukota suma yra maždaug triskart mažesnė už loterijos bilietų apyvartą.
O kas būtų, jei loterijos bilietams išleidžiamus 10–20 litų kas mėnesį atsidėtume, kad ir į kiaulę-taupyklę? Metų pabaigoje, jei tik ji nesuduš anksčiau, iškratytumėme iš jos visai padorią sumą kalėdinėms dovanoms. Kuo ne loterija su garantuotu „laimėjimu“? Kita vertus, ne visi dalykai gyvenime turi būti praktiški, tad jame turi likti erdvės ir tokioms nedidelėms avantiūroms kaip loterija. Tik svarbu, kad loterija nepaverstume savo gyvenimo gerovės, kas mėnesį dešimtadalį pajamų išleisdami „vilties bilietėliams“ – valdant asmeninius finansus, nevertėtų pasikliauti vien fortūna, nes jos šypsnio galime taip ir nesulaukti.
Odeta Bložienė yra „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė Lietuvoje.
