 |
Skirtingų šaltinių duomenimis, maždaug 85–90 proc. Lietuvos gyventojų yra įsikūrę nuosavame būste. Pagal šį rodiklį esame tarp pirmaujančių Europoje. Neseniai vykdyta apklausa rodo, jog nuosavas būstas suteikia saugumo jausmą. Tačiau saugumo supratimas kiek stebina žinant, jog beveik 40 proc. gyventojų būsto išlaikymas yra didelė našta, o trys iš keturių turinčiųjų būsto paskolą leidžia sau pirkti tik būtinąsias prekes. Tad ar visada verta siekti kuo gausesnės nuosavybės?
Štai, pavyzdžiui, JAV nuosavame būste įsikūrę tik 66 proc., o kai kuriose šios šalies valstijose – mažiau nei pusė gyventojų. Galbūt norėtųsi sutikti su kontrargumentu, jog tam turi reikšmės valstybės dydis – kuo didesnė keliavimo dėl darbo tikimybė, tuo mažesnis poreikis prisirišti prie vienos vietos. Tačiau Šveicarijos, kuri savo dydžiu primena Lietuvą, skaičiai visgi panašesni į JAV. Snieguotų viršūnių ir žydrų ežerų valstybėje mažiau nei 45 proc. gyventojų įsikūrę nuosavame būste. O juk vidutinės pajamos, kurias taip mėgstame lyginti su Vakarų Europos gyventojų, Šveicarijoje gerokai didesnės.
Kad būtų ką vaikams ir anūkams palikti...
Nuosavas būstas galėtų būti laikomas ketvirtos pakopos pensijos fondu, t.y. investicija į savo gerovės pensijoje užtikrinimą. Tačiau paprastai, kai pensijos sulaukiama, nei santaupos, nei sukauptas turtas nerealizuojamas savoms reikmėms ar gyvenimo kokybei palaikyti. Trijų kambarių butas miesto centre, kurio šildymo sąskaitos siekia pusę pensijos, yra neišjudinama asmeninė tvirtovė, neretai išlaikoma maisto ar sveikatos priežiūros sąskaita tam, „kad būtų ką vaikams ir anūkams palikti“.
Ekonominio mentaliteto paveldas greičiausiai pasiekia dar iš to laikmečio, kai būdavo sunku gauti ne tik buities daiktų, bet ir maisto produktų.
Žinoma, būstas įvairiomis prasmėmis yra didelis turtas, o gyventi kažkur reikia visiems. Be to, nekilnojamasis turtas gali būti tinkama ilgalaikė investicija, tačiau – tik teisingai įvertinta ir įgyvendinta. Tačiau nuosavas būstas ne vienintelis „saugaus“ ir „prestižinio“ gyvenimo atributų Lietuvoje. Dar yra, pavyzdžiui, automobiliai. Lietuvoje 1000 gyventojui tenka maždaug 521 automobilis.
Tai – 2011 metų, per kuriuos degalkų kainos ūgtelėjo maždaug 8 proc., duomenys. O štai, pavyzdžiui, Norvegijoje, turinčioje naftos gręžinius, 1000 gyventojų tenka 469 automobiliai. Kaip visuomet – yra papildomų veiksnių, darančių įtaką tokioms tendencijoms, tačiau savimonė taip pat svarbi.
Lietuvoje užregistruota beveik 5 mln. judriųjų abonentų. Taigi, daugelis, jei ne visi, mūsų turime mobilųjį telefoną. Neretai ne vieną, o du ar dar geriau – tris, kiekvieno ryšio operatoriaus kortelei. Be abejo, kuo naujesnio modelio. Ir visai nesvarbu, jei telefonas įsigytas išsimokėtinai, o vidutinis pradelstas mokėjimas telekomunikacijų sektoriui 2011 m. pabaigoje siekė 652 litus.
Namuose – bent du televizoriai. Vienas plačiaekranis, o kitas – nejungiamas dar nuo 1996-ųjų metų Kalėdų eglutės „lietučio“. Jei skaitome, tai tik nuosavas knygas. Juk nuosavybės jausmas kažkuo malonus, o klaidžioti bibliotekoje, įsipareigoti leidinius grąžinti laiku – tai labiau būdinga mokiniams, studentams ir senjorams.
O kai namuose televizorių, mobiliųjų telefonų aparatų, knygų, rūbų ar kitų daiktų daiktelių, funkcionuojančių ir sugedusių, prisikaupia tiek, kad tampa neaišku, kur juos sutalpinti, bent dalį jų apskritai užmirštame turį. Ir priežodis „atsarga gėdos nedaro“ tarsi savaime ima reikšti „o gal dar kada nors prireiks“: 20 metų senumo džinsų grybavimui, nors paskutinį kartą grybauti už rankos vedė močiutė; nebeveikiančio lygintuvo ar bent kištuko ir laido – „jei netyčia sugestų naujasis“; ar tos nuo susidėvėjimo peršviečiamos suknelės, kuri, jei ne po namus vaikščioti, tai grindims plauti tiks. Nesvarbu, kad jau pusė spintos laukia tos „kilnios“ misijos.
Priežodis „atsarga gėdos nedaro“ tarsi ima reikšti „o gal dar kada nors prireiks“: 20 metų senumo džinsų grybavimui, nors paskutinįkart grybauti už rankos vedė močiutė...
Ekonominio mentaliteto paveldas
Iš kur tas mūsų atkaklumas kaupti tai, kas nereikalinga? Ekonominio mentaliteto paveldas greičiausiai pasiekia dar iš to laikmečio, kai būdavo sunku gauti ne tik buities daiktų, bet ir maisto produktų, o pasiūlai atsiradus, nebeliko pinigų. Tikėtina, kad toks mentalitetas sunyks tik keičiantis kartoms.
Žinoma, neverta pulti į kraštutinumus ar asketizmą ir teigti, kad nuosavybė – tik finansinė našta, o siekiamybė – kuo mažiau turėti. Tiesiog neverta kaupti daiktų bet kokia kaina ir tik tam, kad turėtume. Nuosavybė savaime nereiškia nei turtingumo, nei socialinio statuso, nei juo labiau gyvenimo kokybės.
Tad retkarčiais nepakenktų atitraukti dėmesį nuo tikslo „įgyti, kaupti, išlaikyti“ ir įvertinti tai, ką turime, optimizuoti turto išlaikymo kaštus ir atsikratyti to, ko nebereikia, prieš įsigyjant daugiau.
Taip net tik galima sukurti daugiau erdvės namuose ir biudžete, bet ir papildyti pastarąjį (kai ką pardavus) ar bent jau gerų darbų krepšelį (padovanojus tam, kam daikto išties reikia). O pradėti galima bent nuo spintų, rūsių, palėpių ir sandėliukų inventorizacijos. Galų gale, juk pavasaris!
