Kalbama, kad „jausmomatis“, stebėdamas emocijas, padės sumažinti savižudybių skaičių, alkoholizmą ar emigraciją. Aš nemanau, kad prietaisas gali pats savaime išspręsti visas šias problemas. Tačiau tokia sistema, matuojanti emocijas, padėtų objektyvizuoti psichologinę diagnostiką, geriau suprasti šių problemų šaknis ir prisidėti prie kompleksinio jų sprendimo.
Kai klausiame žmogaus, kaip jis jaučiasi, dažniausiai girdime vieno žodžio atsakymus – normaliai, blogai, gerai. Tai nieko nepasako. Jei galėtume įvertinti jo realią emocinę būseną, lygiai taip pat kaip, pavyzdžiui, matuoti temperatūrą, tada turėtume objektyvius rodiklius, kuriuos būtų galima lyginti. Ir jeigu esant aukštai temperatūrai žinome, kaip sumažinti karščiavimą, taip ir čia galima būtų žinoti, kaip padėti vienokioje ar kitokioje situacijoje esančiam asmeniui.
Tie, kurie kreipiasi pagalbos į psichologus ir psichoterapeutus, dažniausiai kreipiasi dėl to, kad jiems kyla daug neaiškumų. Pavyzdžiui, santykiuose – kas vyksta su kitu žmogumi, kodėl jis taip elgiasi. Yra ir tokių žmonių, kurie nelabai supranta, kas vyksta su jais pačiais. Jie jaučia fiziologinį diskomfortą, už kurio slypi kažkokia emocija, tačiau kokia, negali pasakyti. Ir tada psichoterapeutas tampa pagalbininku, priverstu atspindėti besikreipiančio žmogaus jausmus.
Tačiau problema yra ta, kad psichoterapeutai turi tik vos kelias priemones – klausimynus ir testus. Jie yra apytiksliai ir remiasi tuo, ką parašo pacientas.
Įvairūs spalvų, kortelių, istorijų testai – jie interpretuojami. Kažkas interpretuoja, kad žalia spalva rodo jūsų įsitempimą, o raudona – siekį dominuoti, bet tai labai subjektyvu. Gal iš tiesų jums raudona spalva tiesiog siejasi su pomidorų sultimis, kurias jūs mėgstate.
Medicinoje tokie objektyvizuojantys rodikliai labai reikalingi. Psichologai remiasi subjektyvia nuomone: klausia žmonių, kaip jie šiandien jaučiasi, kelia išvadas remdamiesi tam tikrais rodomais ženklais. Tačiau visi jie netiesioginiai.
Mažai tikėtina, kad pats nesuprasdamas, kaip jaučiasi, vaikas ar paauglys mokės tinkamai savo emocijas suvaldyti.
Objektyvizuoti psichologiją yra sena psichologų svajonė. Kol kas aiškių ir vienareikšmiškų testų, kuriais būtų galima matuoti jausmus ir jų pokyčius, psichologai ir psichoterapeutai neturi. Jeigu taip atsitiktų, tai būtų didelis inovacinis žingsnis į priekį.
Pavyzdžiui, savo emocijas atpažinti ir įvardinti itin sunku vaikams ir paaugliams. Mažai tikėtina, kad pats nesuprasdamas, kaip jaučiasi, vaikas ar paauglys mokės tinkamai savo emocijas suvaldyti. Tačiau kai tampa aišku, kokia emocija dominuoja, galima analizuoti jos priežastis. Ir tai yra didelis žingsnis pozityvaus bendravimo link.
Taip pat pasaulyje egzistuoja problema objektyviai nustatant psichoemocinę būseną vaikams, turintiems kognityvinių procesų sutrikimų, pasireiškiančių kalbėjimo, skaitymo, rašymo, mąstymo ir matematinių įgūdžių formavimosi sunkumais, turintiems autizmo spektro ar kitų raidos bei psichikos sutrikimų. Ši priemonė būtų didžiulė pagalba sprendžiant ir šias problemas.
„Jausmomatis“ nepakeičiamas nustatant:
- Ar tinkamoje būsenoje yra tolimo reiso vairuotojas, kad saugiai vairuotų;
- Kokioje būsenoje yra karys prieš operaciją;
- Kaip jaučiasi bandomasis lakūnas, kosmonautas treniruočių metu ar tolimo skrydžio sąlygomis;
- Ruošiamas dirbti su klientais psichologas-psichoterapeutas;
- Infarkto ar insulto riziką turintis pagyvenęs asmuo;
- Kaltinamasis, kuriam atliekama psichiatrinė veiksnumo ekspertizė.
„Jausmomatis“ galėtų tapti toks pat įprastas indikatorius, kaip įprasti yra pulso, kvėpavimo, kraujospūdžio indikatoriai intensyvios slaugos palatose.
Yra kalbų, kad visas lėšas, numatytas „jausmomačiui“ kurti, būtų verta skirti psichologų mokymams. Taip, mokymai yra puikus būdas gauti daugiau teorinių žinių.
Bet įsivaizduokime pasaulį, kuriame nėra termometrų. Jei jūs mane išsiųsite į karščiavimo kursus, aš įgysiu daug teorinių žinių, bet grįžęs pas pacientą vis tiek negalėsiu jam pamatuoti temperatūros. Išklausęs papildomus kursus, tačiau neturėdamas reikalingo instrumento aš nebūtinai tapsiu geresniu specialistu. Tam man reikia geresnio instrumento. Būtent taip ir matau šią idėją.
„Jausmomatis“ nėra prabanga, tai tiesiog instrumentas, kuris laukia savo eilės tapti mums įprastu naudingu įrankiu.
Olegas Lapinas yra psichoterapeutas.
